Paminklas per Stalino represijas ištremtiems lietuviams ir lenkams Rusijos Permės krašte. Atminimo kūrinį neseniai nugriovė nežinomi piktavaliai. Vladas 2016-aisiais kartu su kitais tautiečiais dalyvavo ekspedicijoje, kurios metu pastatė šį paminklą nebeegzistuojančioje Galiašoro gyvenvietėje. Jaunuoliui ta kelionė buvo itin reikšminga.
„Turėjau aš senelį, kuris buvo ištremtas 1940 metais į Sibirą, į tą pačią sunkiausią tremtį – tolyn link Laptevų jūros. Ir nors jis buvo ištremtas su didele šeima – šeši žmonės, iš kurių penki mirė, jis liko vienas būdamas 14 metų. Bet kažkaip visos tos istorijos, kaip jis visada pasakojo, turėjo tokią pozityvią gaidelę. Pas jį niekada nebuvo pykčio, kažkokios nevilties. Ir tos istorijos man labai vaikystėje kaitindavo vaizduotę. Norėdavosi nuvažiuoti ir pasižiūrėti, kaip ten iš tikrųjų viskas atrodo ir yra“, – kalba ekspedicijos į Galiašorą dalyvis Vladas Ulickas.
Antanas yra vienas iš lietuvių, kurie buvo ištremti į taigos mišką, kur savo rankomis ir įkūrė Galiašorą. Vyras prisimena ten praleistą vaikystę.
„Kai buvome berniukai, bėgiodavome aplink tų lenkų kapelius. Mus atvežė 1945-aisiais, o jie jau ten gyveno. Gyveno ir mirė. Kiek kapų buvo – 10–15 – jau nepasakysiu“, – pasakoja tremtinys Antanas Gurkšnis.
Pasak tremtinio, įamžinti tą vietą troško tiek tiesioginiai tragiškų įvykių dalyviai, tiek jų artimieji.
„Tai ilgai brendo mano galvoje. Bet kai pasidalinau su kitais, mane pradėjo atkalbinėti: kam tą daryti? Bet buvau nepalenkiamas. Lai stovi paminklas. Kas nors iš miško išeis, prieis, perskaitys, perskaitys ir persižegnos. Sužinos, jog kažkada čia buvo gyvenvietė, gyveno ir mirė žmonės“, – kalba A. Gurkšnis.
„Kad pastatytų paminklą, kuris stovi vidury taigos, į pievą reikia atsivežti tris kubus žvyro, pusantros tonos cemento, armatūros, metalo, betono maišiklio, elektros generatorius, benzopjūklus, daug visokios kitos įrangos. Dujinę viryklę atsivežėm, dujinį balioną. Ir turint omeny, kad ta vieta, kai palyja, į ją sunku pėsčiom nueit. Kai palyja, tai tu praktiškai su traktoriumi tik gali tenai nuvažiuot. Logistika buvo didelis iššūkis“, – tvirtina V. Ulickas.
Nepaisant didžiulių sunkumų atšiauriuose Rusijos miškuose entuziastų idėja tapo realybe. Kas ir kodėl nugriovė paminklą, tiksliai nežinoma. Tepranešama, kad tai įvyko slapčia – kad nesipriešintų vietiniai, kurie tą memorialą prižiūrėjo.
Pasak Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus istoriko, suirus Sovietų Sąjungai tremtiniams lietuviams pagerbti Rusijoje iš viso buvo pastatyta apie 20 didelių paminklų. Jų lemtis šiuo metu miglota.
„Iš tikrųjų pasiekė tiktai iš tų vietų, kur yra lietuvių bendruomenė. Jeigu aktyvesnė lietuvių bendruomenė, tai paprastai prižiūri. Kai kur vietiniai gyventojai prižiūri tuos paminklus. Tai tokiu atveju mes tokią informaciją turim, kas su jais vyksta. Nors didelė dalis paminklų natūraliai nyksta“, – kalba istorikas Benas Navakauskas.
Tačiau yra ir kitų priežasčių, dėl kurių Rusijoje mažėja tokių paminklų, sako ekspertas.
„Buvo keletas paminklų, kurie yra sunaikinti, apie kuriuos pasiekė žinios iš vietinių lietuvių arba tiesiog nuvažiavus ten su ekspedicija, kad jie buvo sunaikinti. Vienas iš paminklų dabartinėje Altajaus Respublikoje. Pastatytas Lietuvos tremtinių, politinių kalinių bendrijos. Buvo sunaikintas po 10 dienų. Vietiniai vandalai neva nugriovė ir sudegino. Po to tik vietos gyventojas išsaugojo geležinę lentelę, nuo paminklo nuimtą“, – sako B. Navakauskas.
Į naujausią istorinio vandalizmo incidentą Permės krašte sureagavo ir Užsienio reikalų ministerija. Iškviestam Rusijos pasiuntiniui Aleksandrui Jelkinui pareikštas protestas. Pasak diplomatų, Lietuva vertina paminklo Galiašoro kapinėse nugriovimą, kaip bandymą pateisinti Stalino režimo nusikaltimus.
