Naktis, liepsnoja laužas, o virš jo pamauti ant šakelės čirška lašiniai. Tačiau du vyrai ne iškylauti atvyko. Nemunu neršti keliauja vėgėlės, tad du pusbroliai jau ne pirmą naktį budi užmerkę meškeres ir laukia kol suskambės skambaliukas, informuojantis, kad kažkas užkibo. Tačiau jis tyli.
„Šiais metais dar nepasisekė. Stengiamės, bet niekaip nesiseka. Nežinau kas čia – ar vieta gal netinkama, ar nenori valgyti jos, nežinau“, – sako meškeriotojas Gintaras.
Sėkmingai žvejybai trukdo ir ledas. Nenutrūkstamu srautu Nemunu plaukia ledo lytys ir ižas.
„Nu va, jeigu matot, tai va, sudėtingom sąlygom turi žvejoti, nes neina valo pakelti aukščiau, nes jei pakelsi aukščiau, tuoj kabinasi ledas, neša tempia, nutraukia ir gaunasi ne kokia žvejyba“, – pasakoja Gintaras.
Tad vyrai liūdnai palinguoja galvomis ir grįžta prie laužo. Sakoma, jog meškeriotojas privalo turėti auksinę kantrybę.
„Na ką, pirmą ir paskutinį kartą turbūt bandom šiemet tų vėgėlių, nes tuoj prasidės draudimas“, – teigia meškeriotojas Algis.
Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, vėgėles žvejoti galima visus metus išskyrus tarpsnį nuo gruodžio 15-liktos iki sausio 15-iktos dienos, kuriomis jos neršia. Tačiau meškeriotojai pasakoja, kad vėgėlės kimba tik prieš pat nerštą, atšalus orams, todėl ir suvažiuoja vyrai bei moterys prie Nemuno iš visos Lietuvos dėl štai tokio laimikio. Įstatymai draudžia pasilikti mažesnes nei 45 centimetrų ilgio vėgėles, todėl tie, kas jau šią atsargią žuvį ištraukia, namo tikrai keliauja aukštai iškelta galva.
„Kitą syki eina ir po penkias pagauti, vieną syki septynias esu pagavęs. Pasitaiko, kai ir tuščias grįžti“, – kalbėjo meškeriotojas Adomas.
Dėl nepatyrusiai akiai šamą primenančios žuvies kiti vėgėlių gaudytojai prie Nemuno budi paromis, atsiveža net palapines ir jose gyvena.
„Statosi. Ir daug žmonių statosi palapines. O mums nereikia. Mes lauželį kūrenam, mes tų palapinių nelaibai vežiojamės, kad tokie orai yra leidžiami, tai tų palapinių ir nereikia dar“, – sako meškeriotojas Rolandas.
Palapinių nereikia ir kitiems meškeriotojams. Tačiau karšta kava bei šiltas maistas žvarbią gruodžio naktį sėdint prie Nemuno yra tikras išsigelbėjimas.
O svečiai iš Vilniaus prie Nemuno atsivežė dar daugiau mantos bei maisto ir įsikūrė labai patogiai. Pomidorai, svogūnai, patogios kėdės ir išmaniosios, garsinius ir vaizdinius signalus, jei kas užkimba, skleidžiančios meškerės. Tačiau dėl plaukiančio ledo vis tiek meškeres reikia tikrinti tradicinių būdu.
„Žvejojam ant naktinių sliekų ir darom patikrinimus kas 15 minučių, ištraukiam meškeres, pasižiūrim ar yra kibimas koks, ar ne ir tiesiog pereinam, ir toliau gaudom“, – pasakoja meškeriotojas Nerijus.
Prie Nemuno sėdintys meškeriotojai pasakoja, kad jų antrosios pusės dėl tokios, net kelias paras, trunkančios žvejybos nepyksta. Ypač jei namo grįžta su laimikiu – sako, vėgėlės mėsa yra labai skani, be ašakų, o jos kepenys – tikras delikatesas.
