Rokantiškių užtvanka šalia Vilniaus ant Vilnios upės prieš 200 metų pastatyta buvusiam popieriaus fabrikui. Dabar fabriko nebėra, tad gamtininkai reikalauja šią užtvanką nugriauti ir leisti upei vėl laisvai tekėti, o kartu ir žuvims laisvai plaukioti, tarp jų ir lašišoms. Šalia užtvankos stovi ir ši maža sovietinė hidroelektrinė. Ir štai gamtininkai užfiksavo, kaip tokių hidroelektrinių turbinų sraigtai lašišas mirtinai žaloja.
Šalia užtvankos yra ir speciali pralaida žuvims. Ji eina lygiagrečiai tvorai. Ją prieš 7 metus įrengė Žuvininkystės tarnyba, tačiau gamtininkų teigimu, žuvims jos nepakanka. Žuvitakis dabar apsnigtas, bet jis yra už betoninės sienos.
„Ten stovi elektrinė, kuri gamina elektrą, vien dėl jos mes prarandame upę. Čia pastatytas žuvitakis, esą lašišos gali migruoti. Taip, jos į viršų praplaukia, bet atplaukęs mailius žūsta šiame tvenkinyje, nepalankios sąlygos. O lašišos dažniausiai sukapojamos turbinose“, – sako asociacijos „Lašišos dienoraštis“ vadovas Kęstutis Klimavičius.
Užtvanka yra kitoje Vilniaus pusėje, pernai dar stovėjo Bražuolės užtvankos liekanos ir slenkstis, o dabar ji nugriauta ir iš buvusio vandens malūno apleistos užtvankos nebeliko nieko, upė teka netrukdoma ir atkurtos palankios sąlygos žuvims ir kitiems gyviams. Aplinkos ministerija užsimojo griauti užtvankas ir kitose upėse.
„Vyriausybės programoje yra nuostata dėl užtvankų griovimo ir perteklinių užtvankų panaikinimo, žuvitakių atlaisvinimo. Rengiamas vyriausybės įgyvendinimo planas, pradėta studija dėl to, kurias pirmąsias užtvankas griauti“, – pasakoja aplinkos ministras Simonas Gentvilas.
Lietuvoje šiuo metu yra apie pusantro tūkstančio sovietinių laikų ir dar senesnių užtvankų, o šalia jų beveik 100 hidroelektrinių, kurios trukdo žuvims migruoti ir daugintis.
„Atplaukė lašiša, iškasė duobę, padėjo ikriukus. Pradėjo kaupti vandenį – lizdas sausas. Po to meta vandenį – lizdas nuplaunamas. Vėl sausas, nuplaunamas. Žala skaičiuojama šimtais tūkstančių, gal net milijonu eurų vienai upei“, – teigia K. Klimavičius.
Valdantiesiems svarstant, kurias užtvankas ir mažąsias hidroelektrines griauti, dėl savo ateities jau nerimauja hidroelektrinių savininkai. Sovietines mažąsias hidroelektrines jie privatizavo ir ne tik rinkos kaina pardavinėja elektrą, bet ir prižiūri bei atnaujina. Tad jie jau dabar reiškia abejones, ar pradėti ir numatomi užtvankų griovimai yra teisėti.
„Norint statinius, kurie neturi savininkų ar jie nežinomi, realizuoti, tvarkyti ar nugriauti, būtina teismo sprendimu pripažinti juos bešeimininkiais. Jie gali būti perduoti valstybei ar savivaldybei tik teismo sprendimu“, – kalbėjo Hidroenergetikų asociacijos prezidentas Dainius Markauskas.
Gamtos mylėtojai tvirtina, kad hidroelektrinių savininkų interesai yra per menki, pagamina labai mažai elektros, palyginti su nauda, kurią gautų visuomenė šalies upėse nugriovus užtvankas. Būtų ne tik daugiau žuvies, bet ir naujos trasos vandens turistams.
„Užtvankoje kažkada buvo veikiantis malūnas, bet jis nebeveikia. Užtvanka lieka, jos poveikis, žala gamtai lieka, gali būti grėsmė žmogui“, – sako „Aplinkosaugos koalicijos“ atstovė Karolina Gurjazkaitė.
„Tai nėra tema, kur ateini ir nugriauni, gali prireikti kelių metų įdirbio. Labai didelis prioritetas gamtai, bet reikia judėti lėčiau, apgalvotai“, – pasakoja Aplinkos ministerijos specialistė Jonė Leščinskaitė.
Neskubėti beatodairiškai griauti užtvankas ragina ir Seimo opozicija.
„Norint panaikinti hidroelektrines reikės reikėtų sumokėti milžiniškas kompensacijas privatiems asmenims. Gamtos apsaugos klausimas – panaikinus hidroelektrines pasikeistų reljefas, upės struktūra. Ten gyvenę paukščiai, žuvys turės ieškoti naujų namų“, – teigia Seimo narys, valstietis Arvydas Nekrošius.
Nepaisant tokių perspėjimų, Vyriausybė jau šiemet numato nugriauti šią užtvanką Kretingos rajone, Salantuose, atstatyti natūralią upės tėkmę, o tvenkinio vietoje gyventojams įrengti rekreacinę erdvę.
