Pakistano Sindho provincijos laukinių gyvūnų gelbėtojai čia tinklais visai ne žvejoja, o gaudo į plačius upės vandenis grįžti negalinį delfiną. Retus upėse gyvenančius gyvūnus aktyvistai Pakistane gelbėja jau daugiau nei 20 metų. Plečiantis miestams ir daugėjant užtvankų, reti gyvūnai dažnai nuklysta į siaurus kanalus, užlietus tvenkinius ar net laukus.
Ištraukus iš vandens, delfinas skubiai nešamas į automobilį, kuris didžiuliu greičiu lekia į jiems saugoti skirtą rezervatą už beveik 100 kilometrų. Delfinas suvyniojamas į drėgnus rankšluosčius. Anot jo, nuolat pilamas vanduo. Tai būtina, kad jis išgyventų.
„Jo oda negali išdžiūti. Turime jį saugoti nuo įvairių atmosferos pokyčių ir jį trikdyti galinčių garsų. Važiuojame didžiuliu greičiu, kad tik atvykę, galėtume jį paleisti į upę“, – sako tarnybos darbuotojas Miras Akhtaras Hussainas Talpu.
Tūkstančius metu gyvendami tamsiuose upės vandenyse, delfinai neteko regos, tačiau puikiai orientuojasi vandenyje skleisdami garso bangas. Atsimušusios nuo kliūčių, jos leidžia lengvai suprasti upės reljefą ir kliūtis. Pasaulyje tėra likę keturios upinių delfinų rūšys.
Gelbėtojams galiausiai spėjus delfiną dar gyvą atvežti prie saugomo upės ploto, jis rankose tiesiog spurda norėdamas greičiau grįžti į vandenį. Šios gelbėtojų pastangos nenueina perniek. Dėl tokių gelbėjimo operacijų šių delfinų populiacija per dešimt metų padvigubėjo ir siekia du tūkstančius.
