Pagėgių gyventojas Egidijus uždega kone šimtmečio senumo žibalinę lempą. Knatas dar neprisigėręs žibalo, tad liepsna kuklinasi. Tačiau vyras pasuka šone esantį ratuką, išlenda daugiau knato ir šviesa išsklaido šešėlius kambaryje.
Kambaryje, kuris anksčiau buvo tvartas, Egidijus ir laiko savo kolekciją – originalias, senovines žibalines lempas. O viskas prasidėjo, kai vyras Rietavo sendaikčių turguje išvydo šį, galimai dar XIX amžiaus karietos žibintą.
„Jis teikdavo apšvietimą karietom. Kad prasilenkdamos karietos naktį nesusidaužtu. Aišku, ten žvakelė tiek ir teapšviesdavo“, – sako kolekcininkas Egidijus Buinauskas.
Žibintą vyras parsivežė namo ir suprato, kad tai jo aistra. Taip namuose atsirado praėjusio amžiaus pirmos pusės geležinkeliečių lempa.
„Iešmus kai keičia kelio. Va, galiu pademonstruoti. Dėmesio. Čia raudona – draudžiama važiuoti, čia- jau galima. Čia žibalinė lempa. Žmonės jį keisdavo, taip ir pasiedavo be elektros“, – pasakoja E. Buinauskas.
Egidijaus kolekcijoje kelios dešimtys įvairiausių žibalinių lempų. Tačiau sako, jog renka ne bet kokias, o tik tas, kurios turi savo istoriją.
„Kaimynas atnešė. Jis prie šitos lempos ruošė pamokas“, – teigia E. Buinauskas.
O už vieną lempą vyras sumokėjo nemažus pinigus. Tiesa, kiek, neišduoda. Tačiau ir tas laikais, kai žibalinės lempos buvo įprastos ir paplitusios, ši kainavo nemažai.
„Paprasti žmonės gal ne visi turėjo. Gal ne dvaro ponai, o jau prie ponų naudodavo va tokias lempas. Jau su dviem degikliais. Galėdavo stipriau pasišviesti. Daugiau šviesos būdavo. Ir kaip matot, ji jau turi tokį kitokį grožį“, – kalbėjo E. Buinauskas.
Na, o savo grožį lempų savininkės įvertindavo prie spingsulės. Ji skirta būtent moterims.
„Blizga, sako atmuša daugiau šviesos. Sakoma, kad būdavo ir veidrodėlis kitur čia. Mergaitės, damos pasižiūrėdavo kaip puoštis, kaip pasidažyti“, – sako E. Buinauskas.
Šiais laikais mūsų namus apšviečia palubėse kabantys šviestuvai, o žibalinių lempų laikais – nuo XIX-ojo amžiais antros pusės iki XX-ojo amžiaus vidurio, pagrindinis kambario šviesos šaltinis buvo štai tokios lempos.
Tačiau, jei žmogus norėdavo šviesą išsinešti laukan, jau naudodavo liktarnas. Tuo nuo iki šiol matytų spingsulių jos ir skiriasi – apaugo ugnį nuo vėjo. Tiesa, ir tos, ir tos apibendrintai vadinamos žibalinėmis lempomis.
„Pasišviesti kelią į tvartą, gyvulių pašerti. Jų vėjas neužpučia. Apsaugotas stiklas, kad ne taip greitai sudužtų. Jos yra saugesnės“, – pasakoja E. Buinauskas.
Tačiau net ir iš pažiūros saugios tokios lempos gali sukelti daug nemalonumų – nukris, išsilies žibalas, liepsna jį pasigaus ir jau gaisras. Beje, Egidijaus profesija – ugniagesys. Ir pats juokiasi, kad darbe su ugnimi kovoja, o namuose jaukinasi. Tačiau niekada nežaidžia.
