2001-ieji metai. Katedros aikštėje šampano, degtinės, petardų bei fejerverkų iš namų prisinešę vilniečiai pasitinka Naujuosius metus:
„Džiaugsmas, laimė, suprantat, naujas tūkstantmetis viskas gerai.“
„Yra viskas taip gerai, kad geriau nebūna tikrai.“
„Labai neblogi nauji metai buvo. Jeigu nebūtų tiek daug bonkių. Kaip? Eina...“
„Su naujais metais valio!“
Etnologai ir istorikai pasakoja, kad toks masinis naujųjų metų šventimas Lietuvoje prigijo sovietmečiu. Gruodžio 31-oji Lietuvoje sovietmečiu buvo įrankis, kuriuo tuometinė valdžia bandė pakeisti krikščioniškus Kalėdų papročius. Eglės puošimu, dovanomis, seniu šalčiu su snieguole gyventojams buvo bandoma įskiepyti naujas tradicijas.
„Sovietmečiu draudė švęsti Kalėdas. Kalėdas sovietmečiu švęsdavome pasislėpę, kur nors savo šeimose. Viešai negalėjai švęsti. Buvo uždraustos Kalėdos ir Kalėdų senelio nebuvo, tik senis šaltis, „diedas marozas“, o Nauji metai buvo oficiali šventė ir išeiginė“, – pasakoja istorikė, gidė Anželika Laužikienė.
„Tas sureikšminimas atsirado sovietiniai laikais. 6-ame dešimtmetyje prasidėjo, 7-ame jau įsigalėjo ir toliau tęsiasi“, – sako etnologas Jonas Mardosa.
Nors masinė šventė lietuviams prilipo sovietinės okupacijos metais, savos naujųjų metų tradicijos ir papročiai Lietuvoje gyvavo jau nuo seno, nuo pat krikščionybės atsiradimo.
„Naujų metų šventę jie vadindavo taip, tai antrosios Kūčios, arba Kūčiukės, pakūčiai, riebiosios Kūčios, galima valgyti ne pasninko valgius, Žemaitijoje valgomas šiupinys, į kurį dedamos kiaulės ausys“, – teigia etnologas Libertas Klimka.
Žmonės naujuosius metus sutikdavo didelėse bendruomenėse, prie vieno stalo sėsdavo ne tik šeimos, bet ir kaimynai. Tradicijas lydėdavo ir specialūs kostiumai.
„Tai naujieji metai, jaunikaitis su knyga rankoje, senieji metai tai toks sulinkęs barzdotas lazda pasirėmęs personažas ir giltinė su mediniu kartu rankoje. Giltinė su mediniu kardu užpuola tuos senuosius metus ir pasigailėjimo jiems nebus“, – kalba L. Klimka.
Netrūkdavo ir įvairiausių žaidimų.
„Būrimai merginų, tai čia gali būti ir vaškas, ir kitokie žaidimai. Kadangi po trijų karalių prasideda ir piršlybų laikas ir vestuvių laikas“, - pasakoja J. Mardosa.
Fejerverkai Lietuvoje minimi 20-o amžiaus pradžioje, tačiau juos tuomet galėdavo sau leisti tik labai turtingi gyventojai, inteligentija. Naujuosius metus būtina sutikti triukšmingai. Jau nuo seno manoma, kad petardų sprogimai išvaro piktas senųjų metų dvasias.
„Fejerverkus Vileišytė savo knygoje mini, kad žiūrodavo su tėveliais tuos fejerverkus. Ilgai jie visai tęsdavosi, tai čia tarpukario Kaune“, – kalba A. Laužikienė.
„Tik tai po pirmojo pasaulinio karo atsirado jau ir raketų šaudymas irk kitokių dirbtinių fejerverkų gaminimas, tokio masinio nebuvo“, – pasakoja J. mardosa.
19-ame amžiuje Lietuvos inteligentija taip pat organizuodavo išskirtinius naujųjų metų vakarėlius.
„1808-aisiais metais pas gydytoją Franką užrašyta, kad vyko romėniškas vakarėlis, kuriame visi buvo persirengę romėnais. Net gi tarnaitės buvo apsirengusios romėnų vergėmis ir valgė visokius panašius itališkus valgius“, – aiškina A. Laužikienė.
Senovės lietuviai taip pat tikėjo, kad iki naujų metų reikia užbaigti visus darbus. Kitu atvejų, esą, namuose gali apsigyventi aibes šokančios krečiančios raganos.
