Fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas pasakoja apie vieną pirmųjų nuotraukų fragmentų, išlikusių ant paminklo istorinėse Vilniaus Saulės kapinėse. Fotomenininkas sako, jeigu ne vandalai, veikiausiai, ši keramikinė fotografija šiandien būtų it nauja.
Nuotraukos paminkluose pasirodė devynioliktojo amžiaus antroje pusėje. Kai atsirado želatininė fotografija ir reprodukcinė fototechnika. Ir nors kapinėse mirusiųjų nuotraukas gali stebėti kas tik nori, duomenų apsaugos įstatymai per televiziją rodyti jas be mirusiojo artimųjų sutikimo draudžia.
„Pradžioje buvo standartinės fotografijos, portretinės. Daugiausiai žiūri iš priekio. Tokios fotografijos buvo daromos ir pasams. Jau nereikėjo atskirai fotografuotis, nes fotografija buvo brangus dalykas. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje“, – sako fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas.
Vėliau jau ant paminklų atsirasdavo ne tik paso fotografija. Būdavo dedamos ir vestuvinės nuotraukos.
„Tuo metu mat vyrai sėdėdavo, o moterys stovėdavo. Buvo priešingai, devynioliktojo amžiaus pabaigoje – dvidešimtojo pradžioje. Vyras sėdi krėsle, o moteris padėjus ranką ant peties“, – pasakoja S. Žvirgždas.
Vėliau atsirado ir dar kitokia mada.
„Šeštokuose ten nemažai, kur yra šeimyninės nuotraukos – vienas miręs, o kitas dar gyvas“, – teigia etnografas Jonas Mardosa.
Taip nutiko, kaip pasakoja savo artimųjų kapavietę lankančios marti ir dukterėčia. Tiesa, paminklas menantis aštuntą dešimtmetį, tad ir fotografiją jau pakeitė atvaizdas akmenyje. Sutikusios, kad filmuotume mirusiųjų kapavietę, moterys dalijasi įspūdžiais kodėl artimieji išreiškė valią įsiamžinti būtent taip.
„Čia pirmiausia mirė mama, ta prasme žmona. Ir vyras pastatė paminklą pats, dirbdamas dar dailės kombinate, pats sugalvojo. Ir save ir žmoną. Tai čia buvo pačių jų noras, nes abu dirbo dailės kombinate, ir jo sugalvotas paminklas“, – kalbėjo mirusiųjų marti Dalia.
„Iš tikroviškos nuotraukos, bet buvo atskirai tos jų nuotraukos. Ne taip, kad jie kartu, bet paimta ir viena ir kita nuotrauka, ir… Man tai miela“, – sako mirusiųjų dukterėčia Dalia.
Istorikai dėlioja toliau – esą iš įvairių laikmečių fotografijų galima buvo matyti, kaip keitėsi drabužių mados. Kaimuose močiutės pavaizduotos ryšinčios skaras. Miestuose ant paminklų prabangiai pasipuošusios damos. Tiesa, kodėl žmonėms patiko dėti nuotraukas ant paminklų, kaip sako fotoistorikas, niekas nėra tyręs, ir tikslių žinių nėra.
„Man regis, ta priežastis ir buvo nueit, prisimint veidą, negi nešiesi dabar su savimi fotografiją, man net teko matyti Rasų kapinėse kelis kartus, kada močiutė ateina ir šnekasi su nuotrauka kaip su gyvu žmogumi. Skundžiasi, kažką pasakoja. Kad jau vaikai užaugo, kad senelis numirė“, – pasakoja S. Žvirgždas.
Šiandien paminkladirbiai sako, kad mados dėti nuotrauką ant paminklo beveik neliko. Dažniausiai žmonės mirusiojo atvaizdą pageidauja išgraviruoti akmenyje.
„Taip yra keramikinės nuotraukos. Bet jau truputį kaip ir pasenę tokie dalykai. Be abejo, kad portretas visam laikui. Nereikia jokios priežiūros labai daug. O ta keramikinė būna ir iškrenta kartais. Išdaužyta būna, ateina žmonės, prašo pakeisti. O portretai ant akmens ryškiai, gražiai matosi, žmogus panašus, kai geras dailininkas pas mus“, – pasakoja paminklus gaminančios įmonės atstovė Irena Matulevič.
Ir ne tik nuotraukų, bet ir pačių paminklų mados keičiasi. Paminklai devynioliktojo amžiaus pabaigoje buvo pavieniai, ir juos galėjo sau leisti tik didikai ar dvasininkai. Iki dvidešimtojo amžiaus pradžios vyravo tik mediniai paminklai, koplytstulpiai, stogastulpiai ar kryžiai. Neturtingieji iki dvidešimtojo amžiaus vidurio negalėjo sau leisti visai nieko, būdavo supiltas tik kapo kauburėlis. Didesni pokyčiai įvyko tik po Pirmojo pasaulinio karo.
„Pradėti buvo statyti įvairūs cementiniai paminklai. Jie jau amatininkų buvo gaminami. Ir turėjo platesnį mastą. Jie nebuvo lengvai įsigyjami, masiškai plisti pradėjo tik sovietmečiu“, – teigia J. Mardosa.
Ir gamino tuometis cemento kombinatas. O jau dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje atsirado ir netradiciniai paminklai, kuriuos kurdavo Dailės akademijos studentai. Kaldavo juos iš akmens. O jau žmonių atvaizdai įamžinti paminkluose su prabangiais automobiliais ar turtais atsirado dvidešimtojo amžiaus pabaigoje. Bet ši mada, pasak etnografo, į Lietuvą atkeliavo iš Rusijos. Ir pernelyg mūsų kapinėse neprigijo.
