Pokalbis su prezidento patarėju – naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“.
Ar praėjus metams po karo Ukrainoje pradžios, Lietuva daugiau rūpinasi saugumu? Kaimynė Lenkija skiria 4 procentus savo biudžeto gynybai, o mes kol kas kalbėjome apie 2,5 procento. Ar galvojame krašto gynybai skirti daugiau?
Taip, karinis kietasis saugumas mums yra pamatas visoje nacionalinio saugumo darbotvarkėje. Ne visada taip buvo, atskirais laikotarpiais, bet dabar tai yra nekvestionuotina. Taip pat šalia jo esantys gretutiniai elementai. Pavyzdžiui, žvalgyba, kuri parodė savo vietą ir reikšmę iki pat konflikto, ir kuri tam tikra prasme padėjo ir pasiruošti konfliktui.
Tai žinoma, kad karinis saugumas yra pamatas, mes dėl to nesiginčijame ir dedame pastangas į kolektyvinės gynybos stiprinimą – tai yra visas mūsų stiprus darbas NATO – ir, aišku, mūsų namų darbai, kuriuos patys turime padaryti su savo kariuomene.
Bet ar jums neatrodo, kad juos darome per lėtai? Pavyzdžiui, galėtume greičiau įrengti gyvenamąją vietą ir kur treniruotis Vokietijos brigadai.
Žinoma, kad mes neveikėme ir nedirbome karo sąlygomis. Tą suprantame ne dėl to, kad vyktų kariniai veiksmai, bet dėl to suspaudimo laike ir kad mus verčia padaryti viską dukart greičiau negu padarytume normaliai. Neturime to, čia reikia pasižiūrėti į veidrodį ir būti sąžiningiems patiems su savimi. Mes turime erdvės, kur pasispausti.
Lygiai taip pat ir galvodami apie ambicingesnius tikslus, kuriuos norime padaryti su savo karinėmis pajėgomis, mes turime kalbėti apie pinigus. Kai Ukrainoje vyksta karas, mes pamatome, kiek yra svarbios ore esančios platformos, dronai, kaip yra svarbu tinkamai susirinkti taikinius ir kokį pranašumą dėl to turi Ukraina, kaip iš viso tas kariavimas vyksta ant žemės ir kokių dar papildomų elementų reikia. Mes jau darome sąrašą, ko mums trūksta, nors dar iki galo neužpildėmė sąrašo, ką privalome turėti ir neturime.
Turime užsipildyti dabartinius savo vienetus karine įranga, užsipildyti atsargas. Mes pamatėme, kaip jų trūksta, o tuo labiau, kad dalį savo atsargų atidavėme Ukrainai. Mes turime labai rimtai kalbėtis apie pinigus ir tada toje diskusijoje ir bus aiškiausias atsakymas, ar mes padarėme išvadas, ar ne.
O kodėl jos nėra? Kodėl niekas iš aukščiausio lygio Lietuvos politikų apie tai nekalba? Išgirdome iš finansų ministrės, kad galbūt reikėtų apmokestinti bankus ir šituos papildomus pinigus skirti krašto gynybai, bet kažkokios rimtos diskusijos nėra.
Ji buvo, kai partijos siekė susitarimo dėl pagrindinių nacionalinio saugumo ir gynybos principų. Prezidentas ne kartą ragino susitarti dėl 3 procentų ir partijoms nepavyko to pasiekti. Biudžetas padidintas iki 2,5 procento, bet iki 3 nepavyko.
Tada prezidentas kvietė sutarti bent jau dėl galimybės 2023 metais skolintis iki 3 procentų, nekeičiant biudžeto įstatymo, tik su tam tikromis sąlygomis, kad tie pinigai būtų skirti karinei infrastruktūrai, ir tas buvo padaryta. Tai mes jau šiais metais galime jį padidinti, negrįždami į pradines diskusijas, peržiūrint įstatymą, mes jau dabar tai galime teoriškai daryti.
Taip, ta diskusija vis paūmėja, nusileidžia, bet mes dabar tikrai būsime šiame etape iki Vilniaus viršūnių susitikimo, kai turėsime turėti aiškų vaizdą, kaip atrodys mūsų biudžetas tiek 2023-iais, tiek 2024 metais.
Bet iš šono atrodo, kad politikams kitos problemos yra svarbesnės nei valstybės išlikimas. Pavyzdžiui, mes neturime privalomo visuotinio šaukimo. Trečdalis jaunuolių netarnauja dėl neva psichologinių sutrikimų. Turbūt gatvėse nevaikšto trečdalis su dideliais psichologiniais sutrikimais. Be to, jei kiti ir turi kokių nors sveikatos problemų, gali tarnauti nebūtinai su ginklu. Gali būti logistikos srityje, gali būti IT specialistai. Mes nemokome savo žmonių civilinės saugos ir išgyvenimo. Atrodo, kad turime marias laiko ir gyvename kažkur toliau, ne prie Rusijos sienos.
Taip, laiko rėmai tikrai pas mus kiekvieną galvose yra skirtingi, nes jei mes visi būtume sutarę, kad mūsų langas yra nedidelis ir per jį padarykime maksimaliai, kad būtume pasiruošę 2026, 2027 metams, mes tikrai darytume viską greičiau ir diskusija dėl visuotinio šaukimo irgi būtų šiek tiek intensyvesnė.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
