„Dėmesio centre“ apsilankęs Vokietijos atsargos generolas, buvęs NATO Jungtinių pajėgų vadavietės Brunsume vadas Jörg Vollmer pakomentavo dabartinę situaciją ir atsakė, ar Lietuva gali pasitikėti Vokietija.
Kokia jūsų nuomonė apie vokiečių brigados dislokavimą Lietuvoje?
Pirmiausia, turime suprasti, kad tai yra labai stiprus Vokietijos įsipareigojimas. Kuomet buvo priimtas sprendimas, kas prisiima atsakomybę už vieną iš Priešakinių pajėgų batalionio kovinių grupių Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje, Vokietija, žinoma, prisiėmė atsakomybę už vieną iš kovinių grupių, ir tas sprendimas buvo – Lietuva.
2016 m. rugpjūtį apie tai diskutavome, o priemus sprendimą, 2017 m. sausį atvyko pirmieji kariai. Nuo tada tai tęsiasi.
Pernai prasidėjus karui Ukrainoje, įsipareigojimai buvo dar labiau sustiprinti.
Kai mūsų paklausė, ar galėtumėte pagalvoti ir apie kovinės grupės padidinimą iki brigados, Vokietija nusprendė, kad taip. Taigi tada buvo nuspręsta pasiųsti priešakinį vadavietės elementą, kuris dabar yra čia, Rukloje.
Be to, tomis dienomis, kai prasidėjo karas, buvo padidintas karių skaičius. Taigi jų buvo apie 1,5 tūkst. Ir bataliono vadovybė turėjo viską, ko jam reikėjo, iš visų pajėgumų, kurių reikėjo.
Taigi dabar jie yra planavimo procese, jei būtų aktyvuoti, jei reikėtų dislokuoti, kaip, kokia seka, kokiomis priemonėmis, kokia tvarka įvesti pajėgas į šalį. Ir tai reikia įtraukti į gynybos planavimą čia, Lietuvoje.
Klausimas, ar dislokuoti Lietuvoje, ar priskirti ją ir laikyti brigadą Vokietijoje. Ar tai didelis skirtumas?
Taip, tam tikra prasme, taip. Kas yra dar svarbiau, kad mes matėme paradigmos pokyti pernai per NATO viršūnių susitikimą Madride, kai pirmą kartą po 20 metų NATO nusprendė, kad vėl turėsime gynybos planą.
Ir trims operacinėms vadavietėms – Norfolke, Brunsume, Neapolyje – buvo pavesta parengti tokį planą savo regionui. Tai dariau ir aš, paskui turėjau išeiti iš kariuomenės į pensiją. Taigi paradigmos pasikeitimas, vėl turime vieną gynybos planą. Mes vėl turėsime regioninę atsakomybę. 360 laipsnių požiūris visuomet buvo varomasis veiksnys. Tačiau tą 360 laipsnių požiūrį galima padalyti gabalėliais. Tuos gabalėlius dabar ir turime, o tai yra gerai.
Taigi Brunsumas ir Neapolis atsakingi už savo regionus, o Norfolkas už transatlantines, jūrų komunikacijos linijas. Taigi vėl regioninis planas.
Antra, dar vienas pasikeitimas, kad dabar valstybių prašoma nuolat skirti pajėgas savo regionui. Per 20 Afganistano, Irako ir kitų misijų metų visada buvo generuojamos pajėgos. Turime krizę, tad nusprendžiame, kad reaguosime, nustatome, kokių pajėgų mums reikia.Ir tada kreipiamės į šalis, kurios artimiausius 6 ar 12 mėnesių teiks pajėgas. Po to jos grįžta ir dar ką nors kita. Dabar yra kitaip.
Daabr pajėgos turės aiškią užduotį su kairąja ir dešiniąja siena. Jos žino, ką ir kaip turės ginti. Tad tai yra priskyrimas.
Jūs nematote didelio skirtumo, ar pajėgos bus priskirtos ar dislokuotos?
Taip, bet mes turime kalbėti apie tai, kas galų gale yra būtina gynybai. Atgrasymui ir gynybai – visiškai su tuo sutinku, jie žengia koja kojon. Jei nesi pajėgus gintis, atgrasymas neveiks.
Taigi jums reikia kovinei parengčiai pasirengusių karių, turinčių aiškią užduotį, kur jie žino, ką turi daryti, su aiškia vadovavimo grandine, orientuojantis į šią užduotį.
Jei ir neskirsime visų pajėgų palei ilgą šiaurės rytų sieną su Suomija, kur dabar yra 1,3 tūkst. kilometrų, na, mes ir neskirsime visų pajėgų, nes negalėsime visoms valstybėms suteikti visų karių, kurie jau yra savo pozicijose. Tačiau jos skirs pajėgas tam tikram regionui ir turės aiškią užduotį.
Tad, pavyzdžiui, A divizija iš Vokietijos turės dvi užduotis. Pirma, gynybinėms pozicijoms, pavyzdžiui, Lietuvoje, tiesiog, sakau pavyzdį. O taip pat būti pasiruošusiai atlikti kontrataką per sieną kariėje ar dešinėje. Taigi jie turės aiškią užduotį, įrangą, struktūrą, žinos, kaip veikti.
O dabar laukia iššūkis, kurį visi turime suprasti. Užduotims atlikti bus reguliariai treniruojamasi, todėl turime pasakyti savo žmonėms, kad kas dvejus ar trejus metus mes dislokuosime pajėgas, kurios yra priskirtos šiam regionui.
Senais laikais, kai buvau būrio vadas, kuopos vadas, kai turėjome sustiprinti Vokietiją, kas antrus metus sulaukdovome amerikiečių karių pastiprinimo treniruotis Vokietijoje. Jie rengė didžiules pratybas, o šios pratybos vyko atviroje vietovėje.
Reikia suprasti, kad jeigu mes dislokuosime diviziją, ji turės mokytis atlikti ateities užduotis. Jie dislokuos 20 tūkst. karių. Jie atvyks su daug įrangos Tai nėra persikėlimas iš šalies į kitą šalį, o paskui – į kareivines.
Jie bus atvirame lauke. Jie apsistos pas ūkininkus ir treniruosis atviroje vietovėje. Tam reikia būti pasirengus.
Ar galime pasitikėti vokiečiais?
Jie viską labai gerai supranta nuo 2022 m. vasario 24 d. Tada visi suprato, kad kai kurie žmonės anksčiau priėmė blogus sprendimus. Tai buvo pasakyta oficialiai.
Aš labai gerbiu, kad politikai sako, kad buvo priimta neteisingų sprendimų. Tai nutinka nedažnai. Taigi visuomenė tai supranta.
Todėl yra platus supratimas, kad viskas turi keistis ir kad tai turi vykti greitai.
Antra, visi supranta, kad Vokietija prie rytinės NATO sienos gina pati save. Visuomet kalbame apie valstybės ir Aljanso gynybą. Visi supranta, kad mūsų šalies gynybą vyks rytiniame flange.
Nepaisant to, kai kuriems žmonėms dabar kilęs iššūkis perkelti karius už pusantro tūkstančio kilometrų į rytinį flangą. Jie turi turėti galimybę, ten būdami, kovoti. Tačiau esmė yra ta, kad visi supranta, jog mūsų saugumas ginamas rytiniame flange.
Laidą „Dėmesio centre su Edmundu Jakilaičiu“ žiūrėkite kiekvieną pirmadienį–ketvirtadienį 19:30 per TV3 televiziją ir naujienų portale tv3.lt!
