Lesbietė Syga atvirai: neturiu nieko prieš vyrus, bet nekenčiu patriarchato Laida „Lūžis“

Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Lūžis“ vieši vilnietė Syga Mykolaitytė. Iki tol ne vieną draugystę turėjusi su vyrais, ji jau keletą pastarųjų metų kuria artimus santykius tik su moterimis. Jos geriau mane supranta. Emocinis ryšys yra neįtikėtinai stiprus. Aš visapusiškai esu laimingesnė šalia moters", tikina Syga. 

Jauna moteris pirmąsyk ryžosi viešai prabilti, kad yra lesbietė. „Savęs paieškos nėra lengvas procesas. Sunku ir man pačiai, ir artimiesiems. Labiausiai jaudinausi dėl mamos reakcijos, todėl ilgą laiką slėpiau, bet sužinojusi ji reagavo labai ramiai. O štai vyresnioji sesuo iki šiol vengia šia tema kalbėti...", – pasakoja Syga.

(7 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Pirmąsyk viešai apie savo homoseksualumą prabilusi Syga

Tavo gyvenimo lūžis daugeliui gali atrodyti tikrai nelengvas. O kaip yra iš tikrųjų?

Man jis irgi nelengvas. Net negalėčiau nubrėžti aiškios lūžio linijos ar konkretaus atskaitos taško. Tai ilgas procesas ir manau, kad jis vis dar vyksta. O tai, kad esu čia, nors prieš keletą metų galvojau, kad apie mano patirtis nežinos niekas - jau šį tą reiškia.

Tai koks tas lūžis? Kaip pati jį įvardintum?

Tai yra tikrai didelis mano gyvenimo pokytis, nes iki jo turėjau tik heteroseksualius santykius. Kitaip sakant - kūriau juos su vyrais, o jau beveik septynerius metus artimus santykius mezgu tik su moterimis. Tiesa, pačioje pradžioje dar buvo “pasibandymų” su vyrais, kad iki galo susivokčiau arba įsitikinčiau, kaip aš jaučiuosi ir ko noriu, bet ilgainiui paieškų keliai vis tiek nuvesdavo pas moterį.

REKLAMA

Dabar jau gali įvardinti save lesbiete ar vis dar esi biseksuali? O gal čia apskritai nereikia niekaip kategorizuoti savęs ir ieškoti konkrečių pavadinimų?...

Šiaip nemėgstu klijuoti etikečių, bet šiandien galiu save įvardinti lesbiete. Galų gale tai yra mano pačios pasirinkimas. Žmonėms kartais atrodo, kad jei jau moteris lesbietė ar feministė, tai būtinai nekenčia vyrų – aš ne tokia. Esu ir lesbietė, ir feministė, bet tikrai niekaip nesu nusistačiusi prieš vyrus ir neapykantos nejaučiu! Aš labiausiai nekenčiu patriarchato, kuris mūsų visuomenėje vis dar egzistuoja, o dažnai net dominuoja.

O kada visgi įvyko tas esminis supratimas, kad gali kurti artimus santykius su moterimi?.. Kaip pajutai tai?

Būdama su vyrais nesijaučiau blogai. Tikrai turėjau pilnaverčių ir puikių santykių, kurie tiesiog baigėsi. Tačiau mintys apie kitokią partnerystę atsirado gerokai anksčiau, nei fiziniai veiksmai. Man pasidarė įdomu - galbūt dėl to, kad pažinau lesbiečių porą. Natūraliai pradėjau vis daugiau galvoti apie tokius santykius ir tada supratau: blemba, aš jau labai seniai turėjau atrasti kažką savyje tokio, kas rodė, jog turiu potraukį moterims. Nes man nebuvo tik įdomu! Pagaliau, leidau sau daugiau dėmesio atkreipti į merginas ir pradėjau pastebėti jas gatvėse ar kitose vietose. Aš aiškiai jaučiau, kuri moteris man žavi, kuri traukia seksualiai, o kuri visai nepatraukli. Taigi pradėjau tirti save, analizuoti, kaip jaučiuosi tam tikroje aplinkoje ir svarbiausia - nesipriešinti, o leisti viskam vykti natūraliai.

REKLAMA

Ar neišsigandai atsiradusio aiškumo dėl savo potraukio? O gal kaip tik nusiraminai?

Pradžioje nebuvo nei išgąsčio, nei palengvėjimo - man buvo tiesiog smalsu ir įdomu. Aš, tiesą sakant, net nelabai tikėjau, kad kada nors mano santykis su moterimi taps realybe, nors viduje tikrai to troškau. Bet mintys dažnai realizuojasi.. Juk negalėjau visą laiką likti tik stebėtoja. Kažkaip net keista kalbėti apie praeitį, nes atrodo, kad visada tik taip ir buvo, kaip dabar yra.

Pažįstu gėjų, kurie bandė megzti santykius su merginomis, bet nesėkmingai. Jos tiesiog nekėlė jokio lytinio potraukio. Visa tai jie patyrė gan anksti, dar paauglystėje. O tu esi pastebėjusi kokius nors ženklus, kad esi homoseksuali? Gal ignoravai viską?

Aš ko gero tuos ženklus ir pojūčius ignoravau iš nežinojimo. Dėl to, kokioje visuomenėje tuo metu augau. Mes su šeima gyvenome mažame miestelyje, labai konservatyvioje aplinkoje, su ganėtinai griežtom taisyklėm. Posovietinis auklėjimas tada dar buvo labai ribotas, pasaulietiškumo trūko, todėl aš nelabai ką žinojau apie homoseksualius žmones apskritai ir net nekvestionavau tokios galimybės, kad galiu būti viena jų. Visgi žvelgdama į praeitį iš šiandienos perspektyvos, atrandu užuomazgų, kad man dar mokykloje patiko viena ar kita mergina, tik aš to nuoširdžiai neatpažinau ir neįvertinau.

O ko konkrečiai tau trūko santykiuose su vyrais ir ką tu gavai ar gauni būdama su moterimi?

Pirmiausia, su moterimis randu žymiai geresnį emocinį ryšį. Mūsų tarpusavio partnerystė daug kartų gilesnė, stipresnė, gražesnė ir visaip kitaip priimtinesnė. Galų gale, kaip minėjau, būdama su vyrais galėjau patirti viską - diskomforto nejaučiau, bet santykiuose esu savotiška idealistė ir man visada juose kažko vis pritrūkdavo. Dabar net nenorėčiau žengti atgal, nors fiziškai tikrai galėčiau. Bet man šiai dienai nereikia blaškytis, nes viską, ko trokštu, turiu būdama su moterimi. Visgi svarbu pabrėžti, kad tai ne tik vidinis mano poreikis, bet ir sąmoningas pasirinkimas. Aišku, be seksualinės traukos, be geismo tikrai nesuformuotum savęs lesbiete ar gėjumi - juk negali tiesiog spragtelėti pirštais ir staiga tapti fėja!

REKLAMA

Syga, kai jau pradėjai kurti santykius su moterimis, kaip į šį pokytį reagavo tavo šeima - mama, sesė, ką sakė draugai?

Artima aplinka, į kurią patenka draugai ir geri pažįstami reagavo labai teigiamai. Net nežinau, ar buvo tokių, kurie nesuprato ar stebėjosi. O šeima.. Iš pradžių maniau, kad nieko nesakysiu, nes buvau įsitikinusi, kad mamą iškart ištiks priepuolis. Tada turėsiu ją slaugyti arba viskas baigsis dar blogiau. Buvau įsitikinusi, kad mamai geriau nežinoti. Panašiai mąsčiau ir apie vyresnę seserį. Bet ilgainiui suvokiau, jog apie tai svarbu šnekėti. Kai visiškai susigyvenau su savimi ir atradau vidinę harmoniją, šeimoje pradėjau jaustis blogai. Abi su sese buvom labai artimos, o staiga  viskas pasikeitė – šnekėjome apie orą, namus ar kaip sekasi dukterėčioms, bet apie mane, kaip gyvenu – nė žodžio. Negaliu jai atvirai pasipasakoti apie jausmus ir tai slėgė. Mama ar giminės nuolat klausinėjo, ar jau turiu kokį nors rimtesnį draugą – kaip čia yra, kad visada turėjau „bernų“, o dabar tiek laiko vienišauju. Aš kažką ten atsakydavau, sumurmėdavau panosėje, tačiau galiausiai nuo visko ėmė darytis koktu.

Sunku, kai prieš pačius artimiausius žmones – mamą, sesę turi apsimetinėti, veidmainiauti ar meluoti?

Tikrai sunku ir apima nesąmoningas jausmas. Kodėl turiu kažką slėpti, kai man pačiai nei gėda, nei nejauku dėl to, kokia esu? Juk tai susiję su mano didele ir labai svarbia gyvenimo  dalimi, todėl nusprendžiau pasakyti mamai. Nors ji vyresnio amžiaus ir netrukus švęs septyniasdešimtmetį, mano nuostabai sureagavo puikiai. Net prasitarė, kad jau kurį laiką turėjo tokių įtarimų. Aišku, iš pradžių ji išsigando, nes pamanė, kad susirgau kokia rimta liga, o aš nežinau, kaip pasakyti, kad man viskas gerai, nes gal jai pasirodys priešingai, todėl stengiausi išberti visą informaciją kuo greičiau! Tada mama tik atsikvėpė ir pasakė: „Taip ir žinojau! Sakiau sesei, o ji sakė – eik tu, ką čia šneki. Galvojau, gal ir nusišneku“. Be to, mama įtarinėjo mane su viena drauge, su kuria vėliau iš tikųjų tapome pora. Žodžiu, mamos tikrai viską mato, supranta ir labai gera, kad jai buvo svarbiau ryšys su dukra ir jos laimė. Turbūt nė viena mama nesvajoja, kad jų vaikams taip nutiktų, kaip man, bet jeigu jau taip įvyko – dėl to pasaulis nesibaigia.

REKLAMA

Tai mamos reakcija tave maloniai nustebino ir nuramino, o kaip buvo su sese?..

Sesei aš pranešiau anksčiau, nei mamai. Ir net ne į akis, o per laišką. Režisierius R. Zabarauskas yra išleidęs knygą „99 istorijos – Lietuva skleidžiasi“ ir ją padovanojau sesei kartu su savo istorija, kuri tapo tarsi šimtąja. Mano sesuo yra dvylika metų vyresnė, dirba gydytoja, labai konservatyvi ir aš žinojau, kad ji nepakeltų tokios žinios tiesmukai, nežinotų kaip reaguoti. Tuo metu ne man būtų nejauku kalbėti, bet jai klausytis. Taip ir nutiko… Net su knyga gautas laiškas sesei sukėlė šoką. Ji labai verkė, prašė nieko nesakyti mamai, nes šią neva ištiks širdies smūgis. Taip pat klausė, ar esu pasiruošusi mamą slaugyti ir prisiimti atsakomybę. Deja, su sese artimo ryšio taip ir neatkūrėm, o apie mano asmeninį gyvenimą tiesiog nešnekam. Homoseksualumas tapo tabu tema, kuri iki šiol ignoruojama. Mudvi bendraujame, tačiau pokalbiai, kaip minėjau, sukasi apie orą, bites ir jūrą, bet ne apie mano jausmus.

O tau tai svarbu?.. Kad sesuo pagaliau suprastų ir priimtų?

Aišku, svarbu. Kartais net specialiai jai pasakoju, kaip man sekasi su drauge, paminiu  šios vardą. Tarsi bandau įvesti į pokalbį apie tai, tačiau sesuo neužduoda nė vieno klausimo, susijusio su asmeniniu gyvenimu ir lyg tarp kitko pasako – aha, gerai ir skubiai pradeda šnekėtis kita tema. Manau, kad ji labai bijo atsakymų, nes visi suksis apie dalykus, kurių vengia. Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad vieną dieną mudvi vėl kalbėsimės apie viską, nes anksčiau galėdavau skambinti bet kokiais klausimais – net pačiais intymiausiais. Kartą esu labai supykusi ant sesers, kai sužinojusi apie mano nutrūkusius ilgalaikius santykius su moterimi, net nepasiteiravo, kaip aš jaučiuosi! Nors anksčiau, kai santykiai baigdavosi su vyrais, ji situaciją gvildendavo iki smulkmenų ir visada galėdavau pasiguosti, išsipasakoti. O tąsyk man širdį po išsiskyrimo skaudėjo juk ne ką mažiau.

REKLAMA

Syga, o kaip pavyko rasti dabartinę mylimąją? Nes šiais laikais daug kam rasti antrą pusę nelengva – toks vienišystės amžius, o homoseksualiems žmonėms gal dar sudėtingiau?

Sunku rasti antrą pusę, bet įmanoma. Viena iš opcijų yra įvairios pažinčių programėlės, pavyzdžiui, Tinder. Bet aš nesu aktyvi jo naudotoja - kelis kartus bandžiau ir nieko nesigavo. Man labiausiai patinka bendraminčių bendruomenės, kuriose galima sutikti naujų žmonių. Esu ganėtinai aktyvi jų narė, organizuoju Sapfo festivalį ir Gender Wrongs vakarėlius, žaidžiau homoseksualių moterų krepšinio komandoje. Visgi dabartinė mano draugė nesilankė tokiuose renginiuose, nes tiesiog nebuvo homoseksuali ar biseksuali. Ilgą laiką ji kūrė heteroseksualius santykius, bet galiausiai atrado save.

Visgi būti lesbiete ar gėjumi Lietuvoje nelengva. Jei esi atviras – gali sulaukti daug neapykantos, ypač internete. Kaip pati jautiesi tokiame kontekste? Ar nekyla baimė?

Aš nebijau nei kalbėti apie savo seksualinę orientaciją, nei vaikščioti gatvėmis - apskritai baimę jaučiu retai. Kažkokių išpuolių nesu patyrusi. O ką daryti, kad neapykantos homoseksualiems žmonėms būtų kuo mažiau? Pirmiausia reikėtų kuo daugiau viešai apie tai kalbėti, nes fobijos kyla iš nežinojimo. Kai susiduriama su konkrečiais atvejais, kai paaiškėja, kad tarp pažįstamų, draugų, kolegų, artimųjų yra homoseksualų, kurie iki tol buvo mėgiami ir mylimi, vargu ar žinia apie jų netradicinę seksualinę orientaciją gali tą nuomonę pakeisti. Juk dėl to šie žmonės netampa nei blogesni, nei mažiau verti pagarbos. Kita vertus, aš gyvenu Vilniuje, kuris pakankamai saugus ir tolerantiškas miestas. O rajonuose situacija tikrai sudėtingesnė, todėl svarbu apie tai kuo atviriau kalbėti.

REKLAMA

O kokios tavo svajonės, Syga? Ar norėtum kada nors susituokti su savo mylimu žmogumi?

Ne, kol kas tokios svajonės neturiu. Jei kada ir tuokčiausi, tai daryčiau labiau protesto tikslais, nes aš kovoju už partnerystės įteisinimą. Tikrai nesuprantu, kodėl vienas kitą nuoširdžiai mylintys du vyrai ir dvi moterys negali įteisinti savo santykių civiline santuoka? Apie bažnyčią juk niekas nekalba. Tiesa, nemažai mano draugių tuokiasi užsienyje, o Lietuvoje rengia vestuvių šventę, bet kodėl aš turiu važiuoti į kitą valstybę? Jeigu gyvenu čia, dirbu, atnešu ekonominę naudą savo šaliai ir ne tik, tai kodėl turiu ieškoti kelių, kaip įteisinti savo santykius svetur? Man tai atrodo labai neteisinga. Norėčiau vieną dieną sulaukti tokios galimybės ir Lietuvoje, nes ar mūsų meilė mažiau tikra?…


Rašyti komentarą...
G
Gintaras
2020-01-18 19:30:15
Pranešti apie netinkamą komentarą
Skaičiau straipsnį ir galvoju: turbūt ne iš prigimties tapai tokios orientacijos, labiau dėl nenusisekusių santykių. Dar mokykloje patiko merginos, bet to nesupratai?! Nesąmonė... Kaip draugės jos jei patiko juk normalu. Ir vyrai vienas kitam patinka kaip draugai, pašnekovai. Arba nepatinka. Bet lytinis potraukis jau kas kita, jį iš karto pajauti ir tiksliai įvardiji, kas tai yra! Nesąmonė... Esi susipainiojusi panelytė, prisižiūrėjusi gėjų ir lesbiečių bendravimo, kurį mintyse išaukštinai ir tik dėl to pabandei ir... patiko. Čia mano nuomonė. Nėra taip, kad dar paauglystėje nesuprastum, kas traukia, kas verčia širdį plakti smarkiau :) Chm... O gal esi universali, na tokia tinkanti bet kam bisex? Irgi dar nežinai, galbūt sužinosi :)
Atsakyti
-15

N
Nuomonė
2020-01-18 19:46:09
Pranešti apie netinkamą komentarą
Teko skaityti straipsnį-išpažintį labai senų gėjų, kurie tapo gėjais dar 1962. Nieko gero. Pirma,kol jauni buvo, buvo smagu ir euforija apimdavo, bet su metais tai slėgė. Ir kuo vyresni tapę, tuo daugiau buvo psichologinio išgyvenimo, depresijos ir savęs nekentimo. Jų žodžiais:" pasamonėje supranti, jog esi vyras ir į pasaulį žiūri kitokiu žvilgsniu, nei kuo dediesi, o tai sunūs išgyvenimai. Artėjant vyresniam amžiui, tampi niekam nereikalingas, o pažvelgus į save, net šlykštiesi. Norėtūsi viska pakeist, bet nieko negali , nes visi buna nusisukę."
Atsakyti
-12

A
A
2020-01-19 00:37:20
Pranešti apie netinkamą komentarą
Nesamones parasei. Pasidomek kad ir gamtoja yra geju. Pasiskaityk ir apsisviesk.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (13)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų