Asmeninėje socialinio tinklo paskyroje Ž. Mauricas pasidalijo jautria žinute:
„Savaitgalį į kitą pasaulį išlydėjau savo tėvelį Mykolą Mauricą. Mykolas man buvo ne tik mylimas ir mylintis tėtis, bet ir labai brangus bei artimas draugas, su kuriuo patyrėme daugybę įdomių akimirkų. Mano tėvelio kelionė šioje žemėje truko 75 metus.
Ir nors Mykolo gyvenimas nebuvo pilnas metų, bet metai, kuriuos jis gyveno, buvo pilni gyvenimo“, – rašė Ž. Mauricas.
Kaip rašo Visuotinė lietuvių enciklopedija, žinomas imunologas M. Mauricas gimė 1948 m. Šilutėje, o mirė rugsėjo 6 d. Vilniuje.
1971 m. baigė Lietuvos veterinarijos akademiją. 1973–85 m. dirbo Biochemijos institute, 1985–2003 m. Biotechnologijos instituto (iki 1996 veikė kitais pavadinimais) Imunologijos skyriaus vadovas, 2003–07 m. Imunologijos instituto direktoriaus pavaduotojas, 2007–10 m. direktorius, 2010–13 m. Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Inovatyvios medicinos centro direktoriaus pavaduotojas mokslui, nuo 2013 m. šio centro Imunologijos skyriaus vedėjas; vyriausiasis mokslo darbuotojas. 1983 m. stažavo Leipcigo universitete (Vokietija).
Lietuvos imunologų draugijos viceprezidentas (1998–2012 m.), prezidentas (2012–16 m.). Nuo 1991 m. Europos imunologų draugijų federacijos (EFIS), nuo 1992 m. Pasaulio imunologų draugijų sąjungos (IUIS) narys.
Mokslinio darbo svarbiausia sritis – imuninio atsako mechanizmų tyrimas in vitro ir in vivo.
Reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos biotechnologijos pramonės vystymo, kuriant rekombinantinius citokinus ir vertinant jų biologinį aktyvumą. Paskelbė apie 50 mokslinių straipsnių. 5 patentai (su kitais; iki 2014 m.).
2004 m. M. Mauricui buvo skirta Lietuvos mokslo premija (su V. A. Bumeliu, Vytautu Naktiniu, Jonu Henriku Pesliaku).
