Ar gali egzistuoti ekologiškas, taupus, nekenksmingas aplinkai daugiabutis, atitinkantis skirtingų tautų – lietuvių, vokiečių, danų ir lenkų gyvenimo filosofiją? Šiandien tai jau ne fantazija, o realus projektas, bendrai kuriamas šių šalių architektų, inžinierių ir konstruktorių.
Ieškojo sąlyčio taškų
Vargu ar kas dar abejoja, kad ateitis priklauso aplinką tausojantiems ir alternatyvią energiją naudojantiems pastatams, kurių visame pasaulyje iškyla vis daugiau ir įvairesnių. Jau 2012 m. į jų margą būrį įsilies dar vienas, skambiai pavadintas „Longlife“ (išvertus iš anglų kalbos – ilgas gyvenimas). Šio daugiabučio projektui finansuoti Europos Sąjunga skyrė 2,4 mln. eurų (8,2 mln. litų).
Dalyvauti projekte kuriant naują žaliąjį daugiabutį, be didelę patirtį šioje srityje turinčių Vokietijos ir Danijos, pakviesti Lenkijos bei mūsų šalies atstovai – vilniečiai architektas Gintaras Klimavičius ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius Josifas Parasonis.
Projekto kūrėjai ne tik bendrauja internetu, bet bendriems posėdžiams susitinka tai vienoje, tai kitoje šalyje. Neseniai iš tokio susitikimo Berlyne sugrįžęs architektas G.Klimavičius pasidžiaugė, kad po ilgų diskusijų jau ryškėja būsimo daugiabučio kontūrai.
Kūryba prasidėjo nuo bendrų visoms keturioms tautoms sąlyčio taškų paieškų. Daug ginčų nekilo dėl to, kad pastatas turėtų būti mažaaukštis – keturių aukštų, bet nemažai diskutuota, ar tokio aukščio name reikalingas liftas. Jis brangina statybą, tačiau danai be lifto neįsivaizduoja net dviejų aukštų namo. Liftą jame jie įrengia ne tik dėl patogumo, bet pirmiausia rūpindamiesi neįgaliais žmonėmis, kad jie, kaip ir visi kiti, galėtų rinktis butą bet kuriame aukšte.
„Svarstant, kokio dydžio butus projektuoti (bus įvairių butų nuo vieno iki penkių kambarių), danai aiškino, kad daugiau nei 100 kvadratinių metrų ploto penkių kambarių butas daugiabutyje yra per didelis, o mums, lietuviams, taip neatrodo. Kai pasakiau, kad projektuodami viename daugiabutyje visiškai skirtingiems socialiniams sluoksniams skirtus butus užprogramuosime problemą, danai manęs tiesiai šviesiai paklausė, ar blogai, jei viename name gyvena studentas ir verslininkas. Tai – ne socialinė problema, o integracija“, – įspūdžiais dalijosi architektas.
Ginčai dėl stogų ir sandėliukų
Projektas kuriamas tarsi mozaika, iš kiekvienos tautos patirties perimant tai, kas geriausia ir priimtina visiems.
Apsispręsta, kad namas bus karkasinis (gali būti medinis, metalinis, betoninis), nes vokiečių ir danų statytojų patirtis rodo, kad tokia statyba pigesnė ir leidžia sukurti universalesnę pastato struktūrą.
Bene daugiausia diskusijų sukėlė stogai ir sandėliukai. Lenkai suprojektavo daugiabutį su jiems įprastos klasikinės formos šlaitiniais stogais. Lietuviai pasiūlė modernios formos šlaitinį stogą ir apgynė jo reikalingumą prieš danus, kurie sakė, jog stogas bus tiktai plokščias.
„Aš kovojau už šlaitinį stogą ir įrodžiau, kad jame galima „paslėpti“ daugumą alternatyvių technologijų, kurios sustatytos ant plokščio stogo labai gadina bendrą vaizdą. Ant tokio stogo sukėlus saulės baterijas, vėjo turbinas, namas tampa panašus į fabriką ar elektrinę. O juk stogas yra penktasis namo fasadas, tad labai svarbu, kaip jis atrodys, ypač kai namas – vos keturių aukštų“, – aiškino G.Klimavičius.
Jo teigimu, apie alternatyvių technologijų integravimą į statinio architektūrą dažnai net nesusimąstoma. Tuo tarpu suradus joms tinkamą vietą, modernios technologijos gali net papuošti pastatą. Pavyzdžiui, vokiečiai saulės kolektorius sugalvojo panaudoti vietoje balkonų turėklų. Mėlynu stiklu žvilgantys balkonai – ir gražūs, ir duoda apčiuopiamos naudos.
Buvo nuspręsta, kad statant daugiabutį konkrečioje šalyje pagal regioninius savitumus galės būti koreguojama ne tik stogo forma, bet ir kitos detalės.
Pavyzdžiui, lenkai neįsivaizduoja namo be sandėliuko rūsyje. Tuo tarpu kitiems projekto dalyviams, tarp jų ir lietuviams, rūsys atrodo nereikalingas, statybos ir eksploatacijos išlaidas gerokai padidinantis elementas. Be to, anot G.Klimavičiaus, kad prie sandėliukų būtų patogu prieiti, tenka paaukoti nemažą dalį koridoriaus.
„Dviračiams laikyti galima įrengti aikštelę arba stoginę lauke“, – lenkus perkalbėti bandė lietuvis, tačiau kaimynai nenusileido.
Galėtų statyti nors ir rytoj
Kiek galėtų kainuoti tokio daugiabučio statyba, bus dar skaičiuojama, bet projekto dalyviai sutarė dėl vieno – alternatyvioms technologijoms tikrai nebus taupoma.
Panaudojus šias technologijas vienam kvadratiniam metrui šildyti per metus planuojama sunaudoti ne daugiau kaip 40 kWh energijos.
Žaliajame daugiabutyje elektrą ir karštą vandenį gamins saulės baterijos, kolektoriai ir vėjo turbinos, bus įrengtas geoterminis šildymas, o rekuperacinė ventiliacijos sistema panaudotu oru leis pašildyti šviežią orą. Protingo namo sistema viso buto įrangos valdymą sutelks į vieną valdymo pultelį.
Bus įrengtas ir vandens lietaus kolektorius, kuriame kaupiamas lietaus vanduo bus naudojamas skalbti, indams plauti, daržams laistyti, o išfiltruotas specialiu filtru bus tinkamas ir praustis.
Kada žaliasis daugiabutis bus pastatytas Lietuvoje, G.Klimavičius nesiima prognozuoti. Danai ir vokiečiai jau rado konkrečius privačius investuotojus ir net turi šiam projektui numatytus žemės sklypus, todėl statyti galėtų nors ir rytoj.
