Valdžios limuzinai skraido asfaltu, o tauta palikta kvėpuoti vieškelio dulkėmis, dardėti per išmuštas duobes. Daugiausia neasfaltuotų kelių yra Šiaulių regione. Europos Sąjungos atminimo lentos prie asfaltuotų kelių skelbia, kad jie tiesiami kuriantiems ateitį. Kur? Čia ar anapus lietuviško vieškelio?
Kaimą dengia debesys dulkių
Netoli Šakynos (Šiaulių rajonas) esantį Čeponių kaimą į dvi dalis skiria žvyrkelis. Giedrą vasaros dieną čia saulė slepiasi ne už debesų, o ant žemės — automobilis dulkių debesis kelia ir virš stogų.
Kaimas kiek atsikvepia palijus ar naktį, kai eismo čia beveik nelieka. Tada atsiveria trobų langai, moterys išdžiausto skalbinius. Rytą apie pusę septynių pirmasis nuo kelio dulkes pakelia pienvežis. Per dieną šiuo keliu prabilda kelios dešimtys mašinų, du kartus per savaitę — maršrutinis autobusas.
„Pas mus net daržovės, uogos juoduliu apsitraukusios nuo dulkių, — skundžiasi Čeponių kaimo gyventoja Tamara Dovydonienė, rodydama iš lysvės atneštus dulkinus pomidorus.
Kelininkai apskaičiavo, kad per parą šiuo valstybinės reikšmės žvyrkeliu, jungiančiu Šakyną su Ringuvėlės kaimu, pravažiuoja vidutiniškai apie 400 transporto priemonių. Tokį judėjimą kelininkai laiko menko intensyvumo, todėl žmonės kol kas negali tikėtis, kad ant žvyrkelio bus išlietas asfaltas.
Mažiau pinigų skirta ir šio kelio priežiūrai. Jei žiemą čia sniegą tik nustumdo, tai pabarstyti smėliu su druska dažniausiai lėšų nelieka. Neva ekonomiškai nenaudinga. Dėl tos pačios priežasties šią vasarą pakelės dar nematė nei dalgių, nei kirvių krūmams iškirsti.
Prisiminti kolūkiniai metodai
Problemą ketinama spręsti kolūkių metodais — asfaltuoti tik gyvenvietės teritorijoje.
Tam jau rengiasi Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Valstybinę kelių priežiūrą atliekantys kelininkai kiekviename rajone išrinko po dvi ar tris gyvenvietes, kurias kerta žvyro dangos valstybinės reikšmės keliai. Į šį sąrašą Šiaulių regione įrašyta 16 gyvenviečių.
Tačiau dėl pastaraisiais metais kaimo keliams gerinti mažinamų lėšų, niekas nežino, ar taip ir bus.
„Renkama informacija, bus rengiami projektai ir jei tik atsiras lėšų, darbai pajudės“, — “Šiaulių kraštui“ sakė Automobilių kelių direkcijos Infrastruktūros skyriaus vedėjas Remigijus Lipkevičius.
Mažesnis eismas — mažiau priežiūros
Dėl retai greideriuojamų ir dėl to vairuotojų „šiferiu“ pramintų kelių dažniausiai skundžiasi sodiečiai. Žmonės sako, kad nors yra tos pačios šalies piliečiai, jie turi jaustis antrarūšiais, pasmerktais gyventi prie prastų kelių ir tenkintis tuo, kas lieka nuo gražinamų ir puoselėjamų regioninių bei magistralinių kelių.
Valstybinės įmonės „Šiaulių regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojas Vytautas Mačiulis sako, kad žvyrkeliai lyginami pagal ministerijos patvirtintą kelių priežiūros metodiką. Jie greideriuojami ne rečiau, kaip kas du mėnesius, ir tik gavus skundų — dažniau.
„Techniką pirmiausia leidžiame ten, kur intensyvesnis eismas. Tokio eiliškumo laikomės ir žiemą,“ — aiškina V. Mačiulis.
Žvyrkeliai dėvisi ir smenga
Kur baigiasi valstybinės reikšmės ir prasideda vietinės reikšmės kelias, galima atskirti iš kelkraščiuose esančių šviesą atspindinčių stulpelių.
Savivaldybių balanso vietinės reikšmės keliuose tokių ženklų nėra. Anot V.Mačiulio, tai aiškiai rodo, kad valstybinės reikšmės keliai, tarp jų ir žvyrkeliai, yra geriau prisižiūrimi.
Šakynos seniūnas Algimantas Bronislovas Rudis sako, kad tų skirtumų yra kur kas daugiau.
Kai kuriose vietovėse vietinės reikšmės žvyrkeliai susmego ir dabar yra žemiau dirvų lygio. Dėl to stipriai palijus ar pavasarį yra apsemiami ir sunkiai išvažiuojami.
„Sovietmečiu jie buvo tiesiami atsižvelgiant į ano meto sunkiasvorę žemės ūkio techniką. Dabartinė yra galingesnė ir daug sunkesnė, todėl žvyrkeliai jos nebeatlaiko, smenga į žemę“, — sakė seniūnijos vadovas.
Bylinėtis neteko
Šiaulių regione yra kelių, kuriuos keikia vairuotojai. Kelininkai tvirtina, kad dėl avarijų, kurias galėjo sukelti netinkamai prižiūrimas kelias, jiems po teismus vaikščioti nereikėjo.
„Kelių eismo taisyklėse yra pasakyta, kad vairuotojas privalo pasirinkti saugų greitį, atsižvelgdamas į oro ir važiavimo sąlygas“, — aiškino “Šiaulių regiono kelių“ direktoriaus pavaduotojas V. Mačiulis. — Kartą vienas vairuotojas pareiškė, jog dėl duobės asfaltuotame kelyje prakirto padangą. Iki teismų nėjome, nupirkome jam tą padangą ir konfliktas buvo išspręstas.“
Žvyrkeliams europinių pinigų nebėra
Remigijus LIPKEVIČIUS, Automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos Investicijų skyriaus vedėjas:
— Žvyrkelių asfaltavimo programa buvo vykdoma nuo 1997-ųjų metų. Šiuo metu visi finansavimo limitai, skirti Žvyrkelių asfaltavimo programos 2008 — 2014 metams yra išeikvoti. Šiemet žvyrkelių asfaltavimo programa vykdoma iš Lietuvos biudžeto lėšų, o iš europinių ir apyvartinių lėšų yra tik baigiami anksčiau pradėti vieškelių asfaltavimo darbai.
Yra minčių, kad 2012 metais, atsiradus papildomam finansavimui iš Europos Sąjungos, žvyrkelių asfaltavimo programa bus tęsiama, tačiau konkrečiau apie tai kalbėti dar anksti.
Kadangi pinigų nėra daug, šiuo metu Šiaulių regione yra asfaltuojama vieno kilometro žvyrkelio atkarpa Joniškio rajone.
Šiuo metu rengiame projektus, kad gavus finansavimą būtų galima iš karto startuoti.
VAIRUOTOJAI APIE KELIUS
VILKIKO VAIRUOTOJAS Vytautas VASILIAUSKAS:
— Krovinius tenka vežioti po visą Europą, pastaruoju metu — ir į Kaliningrado sritį. Mūsų magistraliniai ir krašto keliai iš tiesų yra labai geri ir gerai prižiūrimi. Nepalyginsi su kaimyninėje Lenkijoje ar Kaliningrado srityje. Mūsų greitkeliai, galima sakyti, nesiskiria nuo Danijos ir gal net Vokietijos greitkelių.
Tenka važinėtis ir mūsų kaimo keliais. Galiu pasakyti, kad tokių kelių Vakarų Europoje sunku pamatyti. Daugelyje šalių kaimo keliukai yra tvarkingi, asfaltuoti, o Vokietijoje vargu ar rastum bent vieną žvyrkelį.
AUTOBUSO VAIRUOTOJAS Virgilijus PETROŠAS:
— Baisiausias kelias Kelmės rajone yra nuo Bazilionių iki Pašiaušės — apie 9 kilometrai žvyrkelio. Per dieną tenka važiuoti tris kartus. Kelias retai greideriuojamas, laužom autobusus. Jei stojame remontuoti — nesurenkame pinigų. Tada ir atlyginimas mažesnis.
Savaitgalį vyrai važiavo į Vaiguvą. Nuo Šaukėnų 16 kilometrų žvyrkeliu autobusas purtėsi tik 30 kilometrų per valandą greičiu. Maršrutą baigti vėlavo pustrečios valandos. Ne važiavimas, o purtymasis per šiferį.
Kai dėl negreideriuotų žvyrkelių pasiskundžiame savo valdžiai, tada palygina. Bet už kelių dienų — vėl toks šiferis.
Jonas STASIULIS, Šakynos gyventojas, važinėjantis keliu Šakyna — Ringuvėlė:
— Aš tuo keliu dažniausiai važinėju dviračiu — keletą kilometrų iki karjerų, žvejoti. Retai žvyrkeliu bevažinėja mašinos, o greideris — dar rečiau. Tas kelias svarbus mums, kaimiečiams, o ne valdžiai. Jie važinėja brangiomis mašinomis, gerais keliais, o žvyrkeliai — dėl mūsų, kaimiečių.
Dviračiu važiuodamas duobes gali aplenkti, bet automobiliu — nepasisukinėsi. Blogiausiai žiemą — nuošalesnių žvyrkelių atvažiuoja valyti paskiausiai.
SKAIČIAI
987 mln. litų
2011-ųjų Kelių priežiūros ir plėtros programos biudžetas. 75 procentai šio biudžeto skirta šalies valstybinės reikšmės kelių nuolatinei priežiūrai ir remontui, 20 procentų — šalies vietinės reikšmės keliams.
17,02 mln. litų
Tiek skirta Šiaulių apskrities savivaldybėms vietinių kelių nuolatinei priežiūrai, valstybinės reikšmės keliams — 29,2 mln. litų.
7678 km
Tiek yra vietinės reikšmės kelių Šiaulių apskrityje, priskirtų savivaldybėms. Iš jų 68 procentai žvyrkelių — daugiau nei bet kurioje kitoje šalies apskrityje. Keliai kieta danga sudaro 14,7 procentus, gruntkeliai — 13,3 procentų visų vietinės reikšmės kelių.
2782 km
Tiek valstybinės reikšmės kelių kerta Šiaulių apskritį. Iš jų 219 km magistralinių kelių, 603 km krašto kelių, 1960 km rajoninių kelių, iš jų 1210 km žvyrkelių.
Daugiausiai juodos dangos rajoninių kelių yra Šiaulių rajone — 41,94 procento. Mažiausiai asfaltuotų rajoninių kelių Pakruojo rajone — 35,86 procentai.
Pragaras prie žvyrkelio
Sausi, karšti vasaros orai Kairiuose Ežero gatvės gyventojams yra siaubas. Kai žvyruota gatvele lekia vilkikai, dulkėse skęsta kiemai, o žmonės bijo praverti ne tik langus, bet ir burnas. Pragarišką gyvenimą šioje gatvėje baigtų nebent asfaltas.
Akmenys skrieja į langus
Ežero gatvėje Daivos Sutkuvienės namas stovi apie 10 metrų nuo žvyruotos gatvės važiuojamosios dalies. Pralekiant sunkiasvorei mašinai, visas namas ir kiemas paskęsta dulkėse, o nuo triukšmo net ir kambaryje už plastikinių langų sunku susikalbėti.
„Toks jausmas, kad namas tuoj grius, susproginės sienos“, — apie vilkikų drebinamą žemę kalba moteris. D.Sutkuvienė rodo akmeniu praskeltą langą.
„Negalime ne tik patys į kiemą išeiti, bet ir vaikų išleisti. Apie skalbinių džiovinimą kieme irgi nėra kalbos. Ganyklos, daržai ir vaismedžiai — vienose dulkėse“, — skundėsi kita šios gatvės gyventoja Natalija Mižutavičienė.
„Prašėme seniūno pagalbos. Liepė surašyti prašymą asfaltuoti gatvę, surinkti gyventojų parašus. Taip ir padarėme, bet iki šiol niekas jokio atsakymo mums nedavė“, — į gyvenvietę atvykusiems žurnalistams skundėsi Vytautas Junčys.
Dar labiau dulkėse gatvė ėmė skęsti, kai prasidėjo Kairių aplinkkelio statybos darbai.
Kelio ženklų nepaisoma
Viena Ežero gatvės dalis yra valstybinės reikšmės, kita — neasfaltuotoji — vietinės reikšmės kelias. Už viso šio kelio priežiūrą atsakinga valstybinė įmonė „Šiaulių regiono keliai“.
„Šiaulių regiono kelių“ direktoriaus pavaduotojas Vytautas Mačiulis paguodė: “Baigus tiesti aplinkkelį yra numatyta Ežero gatvę su juo sujungti. Tam bus nutiesta naujo kelio atkarpa iki aplinkkelio ir išsasfaltuota žvyruotoji gatvės dalis. Nes palikti neasfaltuotą, kaip kokį apendiksą, būtų nei šis, nei tas“. Tai turėtų būti atlikta iki kitų metų pabaigos.
Janina VANSAUSKIENĖ
