Lietuvoje vienai moteriai tenkantis vaikų skaičius jau yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje (ES). Kad gyventojų skaičius nemažėtų be imigracijos, šis rodiklis turėtų siekti maždaug 2,1 vaiko, tačiau dabar tokio lygio nėra nė vienoje ES valstybėje.
Todėl politikai vis dažniau kalba apie būtinybę daugiau padėti šeimoms ir taip sudaryti geresnes sąlygas auginti vaikus. Tačiau „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis įraše socialiniame tinkle „Facebook“ rašo, kad čia svarbu nesumaišyti dviejų skirtingų dalykų – pagalbos šeimoms ir paties gimstamumo didinimo.
Kiek tai reikštų konkrečiai šeimai?
Beveik 770 mln. eurų skamba kaip milžiniška suma, tačiau visas šis paketas nebūtų tiesiog padalytas šeimoms po lygiai. Jį sudaro 9 skirtingos priemonės, skirtos skirtingo amžiaus vaikus auginančioms šeimoms.
Pavyzdžiui, siūloma vaikui nuo darželio iki 12 metų kasmet skirti 384,80 euro priežiūros ir užimtumo krepšelį. Šiuos pinigus būtų galima panaudoti auklei, pailgintos dienos grupei ar stovykloms.
Priešmokyklinukams ir pradinukams papildomai siūloma skirti vienkartinę 148 eurų išmoką pasiruošti mokyklai.
Taigi, šeimai, auginančiai du vaikus, kuriems priklausytų abi šios priemonės, parama tais metais galėtų siekti 1 065,6 euro. Vienam vaikui susidarytų 532,8 euro.
Kol kas tai dar tik siūlymai – jiems įgyvendinti reikalingi teisės aktai dar rengiami.
Pinigų daugiau – vaikų nebūtinai
Pinigai šeimai gali būti labai reikšmingi. Didesnės išmokos, įperkamesnis būstas ar kita valstybės pagalba gali sumažinti kasdienes išlaidas ir palengvinti vaikų auginimą. Tačiau tai dar nereiškia, kad pora, kuri planavo vieną vaiką, dėl didesnės išmokos nuspręs auginti du ar tris.
„Finansinė parama šeimoms išlieka svarbi priemonė kovojant su skurdu bei kompensuojant tėvams prarastas alternatyvias pajamas. Tačiau kaip gimstamumo skatinimo priemonė pinigai turi labai ribotą poveikį“, – tikina N. Mačiulis.
Kodėl? Nes sprendimą turėti vaikų lemia ne vien tai, kiek pinigų šeima gauna iš valstybės. Svarbūs ir pasikeitę žmonių prioritetai bei tai, kokio gyvenimo jie tikisi.
Pavyzdžiui, anksčiau šeimai su dviem vaikais gyventi dviejų kambarių bute buvo gana įprasta. Dabar daugeliui žmonių toks gyvenimo standartas jau nebeatrodo patrauklus.
Kad vien dideli pinigai negarantuoja daugiau gimstančių vaikų, N. Mačiulis siūlo pažiūrėti į Vengriją. Ši šalis taiko vienas dosniausių Europoje šeimų ir vaikų rėmimo priemonių ir tam skiria apie 5 proc. savo bendrojo vidaus produkto. Rezultatas vis dėlto nėra toks, kokio būtų galima tikėtis.
„Tačiau gimstamumas krenta ir ten – prieš kelerius metus siekęs 1,6, pernai nukrito iki 1,3 vaiko vienai moteriai“, – nurodo ekonomistas.
Tai, pasak N. Mačiulio, nėra argumentas atsisakyti paramos šeimoms. Priešingai – ji svarbi jau vaikus auginantiems žmonėms, ypač daugiavaikėms šeimoms, taip pat sprendžiant būsto įperkamumo problemą. Tačiau lūkesčiai, ką tokia parama gali pakeisti, turėtų būti realistiški.
„Tačiau nereikia turėti iliuzijų, kad dėl to pamatysime iš esmės besikeičią gimstamumo statistiką“, – rašo N. Mačiulis.
Ar mažiau žmonių Lietuvai tikrai yra tragedija?
Kai gimsta mažiau vaikų, iškart kyla klausimas – kas ateityje dirbs, mokės mokesčius ir išlaikys ekonomiką?
Iš pirmo žvilgsnio atsakymas atrodo niūrus. Mažiau gimstančių vaikų šiandien reiškia mažiau darbingo amžiaus žmonių po kelių dešimtmečių. Tačiau N. Mačiulis tvirtina, kad vien žmonių skaičius dar nepasako, ar šalis bus turtinga ir sėkminga.
Europoje yra ne viena valstybė, kurioje gyvena mažiau žmonių nei Lietuvoje, tačiau jos yra konkurencingesnės, o gyvenimo kokybė jose – aukštesnė. Tai yra, svarbu ne vien kiek žmonių turime, bet ir tai, kiek jie sukuria.
Lietuvai tai ypač aktualu, nes mūsų ekonomika yra maža ir labai priklausoma nuo užsienio rinkų. Lietuvos įmonėms neužtenka parduoti prekių tik čia gyvenantiems žmonėms – didelė jų dalis uždirba eksportuodamos.
„Didžioji dalis mūsų progreso ir klestėjimo priklauso nuo išorinio konkurencingumo, gebėjimo eksportuoti prekes ir paslaugas į kitas pasaulio šalis (pirmiausiai – ES)“, – dalinasi mintimis N. Mačiulis.
Tačiau išlieka labai konkreti problema – darbuotojų jau šiuo metu kai kur trūksta. Pasak ekonomisto, kas penkta įmonė nurodo, kad darbuotojų trūkumas riboja jos plėtrą. Jei jaunų žmonių ateityje bus dar mažiau, atrodytų, kad ši problema tik didės. Vis dėlto N. Mačiulis mano, kad ateityje dalį žmonių atliekamų darbų gali perimti technologijos.
Kai kuriems darbams žmogaus gali nebereikėti
Dirbtinis intelektas (DI) jau dabar daro tai, kam dar visai neseniai reikėjo darbuotojo – analizuoja duomenis, kuria programinę įrangą, muziką ir atlieka vis daugiau kitų užduočių. Todėl ateityje tas pats darbas nebūtinai reikalaus tiek žmonių, kiek jo reikia dabar.
„Naujausi dirbtinio intelekto modeliai savo gebėjimais vis mažiau atsilieka nuo žmonių ir vis dažniau sėkmingai perims ne tik nuobodžiausius rutininius darbus“, – tikina N. Mačiulis.
Ir kalba eina ne tik apie žmones, dirbančius prie kompiuterio. Sparčiai tobulėja ir žmogų primenantys robotai. Jie jau dirba ne tik gamyklose ar sandėliuose, bet ir, pavyzdžiui, slaugos namuose.
Jų galimybės didėja, o kaina mažėja. Tai reiškia, kad mažiau darbingo amžiaus gyventojų nebūtinai reiškia, kad Lietuvoje tiesiog nebeliks kam dirbti. Tačiau tai nereiškia, kad į demografines problemas galima numoti ranka. Žmonių Lietuvoje mažės, visuomenė sens, todėl keistis vis tiek reikės.
Tik N. Mačiulis kelia klausimą, ar problemos nereikėtų formuluoti kitaip – ne vien kaip paskatinti žmones susilaukti daugiau vaikų, bet ir kaip valstybė turėtų veikti, kai žmonių joje mažėja.
Žmonių mažės – keistis turės ir valstybė
Jeigu Lietuvoje gyvens mažiau žmonių, bus ir mažiau dirbančiųjų bei mokesčius mokančių gyventojų. Tačiau N. Mačiulis rašo, kad vien dėl to nebūtina susitaikyti nei su nuolat didėjančiais mokesčiais, nei su prastėjančiomis viešosiomis paslaugomis.
Prie mažesnės ir senstančios visuomenės, jo nuomone, turi prisitaikyti ir pati valstybė.
„Jei valstybė turi mažiau gyventojų, mažiau dirbančiųjų ir mažiau mokesčių mokėtojų, atitinkamai lieknėti ir tapti efektyvesniu turi ir visas viešasis sektorius“, – aiškina ekonomistas.
Vadinasi, jeigu tą patį darbą galima atlikti greičiau, paprasčiau ar su mažiau žmonių, valstybė turėtų tuo naudotis. Tai nereiškia, kad reikia tiesiog atleisti valstybės tarnautojus. N. Mačiulis kalba apie kitką – institucijų ir jų atliekamų funkcijų pertvarkymą, paprastesnes procedūras, efektyvesnius viešuosius pirkimus ir daugiau darbų, kuriuos galėtų perimti technologijos.
Tam vis daugiau galimybių suteikia ir DI. Jis gali padėti atlikti dalį rutininių darbų, apdoroti informaciją ar paprasčiau teikti gyventojams viešąsias paslaugas.
„Skaidresni ir efektyvesni viešieji pirkimai, lieknesnis biurokratinis aparatas, to paties dirbtinio intelekto instrumentai valstybės valdyme ir viešųjų paslaugų tiekime – tokių pokyčių kontekste nebereikėtų nei mokesčių didinti, nei per daug nerimauti dėl mažėjančio mokesčių mokėtojų skaičiaus“, – rašo N. Mačiulis.
Jeigu ateityje tą pačią paslaugą galės suteikti mažiau darbuotojų, mažesnis dirbančių žmonių skaičius nebūtinai taps tokia didele problema, kaip gali atrodyti dabar. Tačiau ekonomistas išskiria dar vieną dalyką, kuris mažėjant gimstamumui tampa tik svarbesnis.
Vaikų mažiau – kiekvienas jų tampa dar svarbesnis
Jeigu Lietuvoje gimsta mažiau vaikų, ateityje turėsime ir mažiau moksleivių, studentų bei darbuotojų. Todėl, N. Mačiulio nuomone, vien galvoti, kaip padidinti gimstamumo rodiklį, neužtenka. Reikia pasirūpinti, kad tie vaikai, kurie jau gimsta, iš mokyklos išeitų kuo geriau pasiruošę.
„Jei gimsta mažiau vaikų, turime mažiau moksleivių ir studentų, turime investuoti (ne tik pinigus) į tai, kad kiekvienas jų taptų konkurencingas kūrėjas, sprendimų priėmėjas, problemų sprendėjas“, – dalinasi įžvalgomis ekonomistas.
Tačiau būtent čia Lietuva turi problemų. N. Mačiulio minimas EBPO tyrimas rodo, kad Lietuvos moksleivių matematikos ir teksto suvokimo gebėjimai pastaraisiais metais suprastėjo. O palyginus su Estija, skirtumas dar ryškesnis.
Aukščiausius rezultatus Lietuvoje pasiekia 8,7 proc. moksleivių – maždaug perpus mažesnė dalis nei Estijoje. Tuo metu maždaug kas šeštas Lietuvos moksleivis nepasiekia minimalaus gebėjimų lygio – maždaug dvigubai daugiau nei Estijoje.
Jeigu darbuotojų ateityje bus mažiau, iš kiekvieno jų reikės daugiau žinių, gebėjimų ir sukuriamos vertės. Todėl N. Mačiulis mano, kad valstybės dėmesys turėtų krypti ne vien į tai, kaip paskatinti gimti daugiau vaikų.
„Todėl reikia nacionalinio susitarimo ne dėl gimstamumo skatinimo, o dėl švietimo kokybės“, – apibendrina ekonomistas.
