Lietuvos statistikos departamentas skelbia, kad bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) antrąjį 2009 m. ketvirtį sudarė 2172,6 lito. Valstybės sektoriuje vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis sudarė 2316,8 lito, o privačiame sektoriuje – 2073,8 lito.
Vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) antrąjį 2009 m. ketvirtį sudarė 1687,1 lito, valstybės sektoriuje – 1792,4 lito, privačiame sektoriuje – 1615 litų. Ką pastebime? Pirma – algos viešajame sektoriuje aukštesnės nei privačiame. Antra – algos „ant popieriaus“ penktadaliu didesnės nei „į rankas“. Tačiau šį kartą ne apie tai – o apie nematomas visų mūsų uždirbamas algas. Legalias, bet mums dažniausiai nematomas.
Statistikos departamentas, žinoma, viską suskaičiavo teisingai ir skaičiavimo klaidos nepadarė. Tačiau jūs vidutiniškai uždirbate ne 1687 litus, ir ne 2172,6, nurodytus darbo sutartyje, o 2848 litus, t.y. 675 litais daugiau. Privačiame sektoriuje žmogus vidutiniškai uždirba 2717 litų, valstybės sektoriuje žmogus uždirba vidutiniškai 3035 litus. Uždirbame trečdaliu daugiau, nei parašyta darbo sutartyje ir visais 70 procentų daugiau, nei gauname „į rankas“.
Nieko naujo nepasakiau, tiesiog suskaičiavau vidutinę vienos darbo vietos kainą, kurią sudaro alga, kurią matome „ant popieriaus“ ir darbdavio mokamos Sodros įmokos. Ją žino kiekvienas darbdavys, kiekvienos įmonės buhalteris, tačiau šias pajamas uždirbantis žmogus – žino tikrai retai. Nors teisiškai šios įmokos laikomos darbdavio lėšomis sumokama valstybinio socialinio draudimo dalimi, ekonomiškai tai yra darbuotojo uždirbtos pajamos, jo algos dalis. Lietuvoje teisės aktai nustato, kad Sodrai darbdavys moka 30,98 – 31,7 %, o darbuotojas – 3, tačiau ekonominė prasmė nepasikeistų, jei visas draudimo įmokas Sodrai mokėtų pats darbuotojas. Darbuotojo alga, jo mokesčiai ir darbdavio mokesčiai yra neatskiriamos vieno kūno dalys. Negalima mokėti algų ir nemokėti darbdavio dalies Sodrai. Jei darbdaviui trūksta lėšų savo įmokos daliai į Sodrą sumokėti, jis mažins ir darbuotojo algą. Sodros įmokos, nors ir pateikiamos 31+3 formule, yra tie patys darbuotojo uždirbti pinigai, darbo vietos kaina. Beje, Sodros įmokos tarp darbuotojo ir darbdavio įvairiose šalyse padalintos labai skirtingai. Pavyzdžiui, Nyderlanduose darbuotojų įmoka (22,5%) didesnė už darbdavių (10,4%), Kipre darbuotojai ir darbdaviai moka vienodas įmokas (po 6,3%). Įmokų „pasidalijimas“ yra ne darbdavio ir darbuotojo sutarties objektas, bet įstatymu nustatytas politinis dydis. Dabar, kai svarstoma Sodros mokesčio kėlimo idėja, įvyks naujas, vėl politinis, o ne aktuarijų, ne susitariančių asmenų sprendimas - kiek kelti ir kaip padalinti šio mokesčio naštą.
Tiesa, jei visa Sodros įmoka tektų darbuotojui, šis, gaudamas tas pačias pajamas į rankas, pamatytų ir tikrąją – trisdešimčia procentų didesnę – savo uždirbtą sumą „ant popieriaus“. Dabar gi darbdavio už darbuotoją mokama Sodros dalis daugumai darbuotojų lieka nematoma, mokesčių našta suskaidoma į dalis ir paslepiama. Ar ne toks yra šio darbdavio ir darbuotojo priverstinio solidarumo, šio politinio žaidimo pagrindinis tikslas? Juk jei žmogus pamatytų, kad jis uždirba 2850 litų, o gauna tik 1700, patikėkite, spaudimas pagaliau įvykdyti Sodros reformą būtų žymiai didesnis. Tai svarbu dar ir dėl to, kad parodo, kiek realiai darbuotojas yra vertinamas rinkoje, kiek jis sukuria pridėtinės vertės.
Betvarkė gyvena ne tualetuose, bet galvose – nemirtingoji M. Bulgakovo frazė labai tinka ir šiuo atveju. Kad galėtume išmazgyti Sodros mazgus, šis sprendimas irgi yra būtinas. Reikia pripažinti, kad Sodros įmokų darbdavio dalis yra lygiai taip pat uždirbama darbuotojo – padalijimas yra dirbtinis. Dar daugiau, darbuotojas turėtų ne tik matyti visą savo uždarbį (kartu su darbdavio dabar mokama dalimi), bet ir pats ją sumokėti, pervesdamas į VMI ir Sodros sąskaitas. Argumentai, kad tai neefektyvu, nepatogu ir švaistomas žmonių laikas šiuo atveju neturėtų būti net keliamas. Juk efektyvumo dėlei nesimaitiname vienoje valgykloje, neperkame vieno modelio batų vienoje parduotuvėje. Yra dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio pasirodantys neefektyviais iš tikro daugiausia prisideda prie efektyvumo. Sodrai ir mokesčių inspekcijai mokesčius surinkti greičiausiai būtų daug daug sunkiau. Galų gale tai leistų visiems suprasti, kaip žmonėms sunku šiuos pinigus uždirbti ir nelengva atiduoti.
Rūta Vainienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
Komentaras Lietuvos radijui
