Pavyzdžiui, jei automobilis buvo skendęs, kokios rizikos kyla tokių transporto priemonių pirkėjams? Ir kas atsako tada, jei po automobilio įsigijimo pastebimi paslėpti defektai?
Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo VILNIUS TECH profesorius Saugirdas Pukalskas ir advokatų profesinės bendrijos „Avocad“ įkūrėjas, advokatas Egidijus Langys.
Lietuvos vairuotojai šią vasarą susidūrė su liūtimis, o viešojoje erdvėje pradėjo plisti įrašai, kuriuose matomi apsemti automobiliai. Jei transporto priemonė gauna vadinamąjį hidrosmūgį – kiek tai techniškai nenaudinga pačiam automobiliui ir ar apskritai įmanoma išspręsti tokią problemą remonto būdu?
S. Pukalskas. Na, jeigu automobilis įvažiuoja į kažkokią pelkę, į kažkokį vandens telkinį, tai gali būti keli variantai, kas su tuo automobiliu gali nutikti. Jeigu kalbėtume apie hidrosmūgį kaip fizikinį reiškinį, tai jis gali įvykti, tačiau dažniausiai jis gali įvykti tada, kada į automobilio variklį patenka vanduo.
Reiškia, kada variklis yra užvestas ir įsiurbia tiesiog į variklio cilindrus vandens, tada įvyksta hidrosmūgis ir toks dalykas, aišku, labai pavojingas varikliui. Gali tiesiog tas variklis subyrėti akimirksniu ir tada variklio remontas ir automobilio remontas gali būti labai brangus.
Tačiau jeigu automobilis, sakykime, įvažiavo tiktai nelabai giliai ir ne tiek, kad įsiurbtų to vandens į variklio cilindrą, tai gali būti tos pasekmės ne tokios liūdnos. Gali kažkur patekti į saloną to vandens. Tai, aišku, tada reikėtų tą vandenį išdžiovinti, nes jeigu neišdžiovinsim, tai gali priplėkti, tiesiog įsiveisti pelėsis ar panašūs dalykai. Tai salone atsiras kažkoks nemalonus kvapas.
Bet dabartiniai automobiliai turi daugybę įvairiausių elektroninių sistemų, kompiuterių. Patekęs į juos vanduo tiesiog gali juos sugadinti. Gali įvykti trumpasis jungimas, gali ilgainiui pradėti rūdyti tam tikri kontaktai. Ir tada, aišku, gali neveikti viena arba kita sistema arba netgi gali nepavykti automobilio užvesti. Tai, aišku, priklauso nuo to, koks tai yra automobilis.
Teko matyti ne vieną nuotrauką, kai automobiliai užfiksuoti apsemti ir požeminėse aikštelėse. Žmonės nuogąstavo, kad esą per duslintuvus gali patekti vanduo ir sugadinti transporto priemonę. Tačiau jeigu automobilis nėra užkurtas, kaip suprantu, tokios rizikos nėra, kad jis bus sugadintas?
S. Pukalskas. Na, taip, jeigu variklis nebuvo užvestas, tai varikliui, sakykime, be abejo, gali ir nieko nenutikti. Tačiau, jeigu mes tą automobilį ištempsime kažkur į lauką, nereikėtų pradžioje imti vesti tokio automobilio variklio starteriu.
Reikia kažkokiomis priemonėmis pasistengti prasukti vadinamąjį alkūninį veleną, gal rankiniu būdu, arba geriausia būtų nuvežti tiesiog į servisą, kad patikrintų, ar to variklio cilindruose nėra vandens.
Arba kažkur, pavyzdžiui, įsiurbimo trakte, gali būti vandens ir užvedimo metu jis tiesiog pateks į variklį, ir tada įvyks tas jau minėtas hidrosmūgis. Tai vien tik išpylus vandenį iš automobilio duslintuvo nereikėtų dar tikėtis, kad nieko automobilio varikliui nenutiks. Vis tik reikėtų elgtis pakankamai atsargiai.
Gerbiamas Egidijau, kalbant apie tas „skenduoles“, ar pardavėjas turėtų informuoti pirkėją apie tokį įvykį net ir tuo atveju, jeigu remontas jau buvo atliktas, ar vis tik tai nėra privaloma?
E. Langys. Toks iš dviejų dalių atsakymas, matyt, yra į šitą klausimą. Pirmas dalykas – kadangi pas mus apskritai tokia situacija yra, kur tiek teismų praktika, tiek teisės aktai pardavėjų nelabai mėgsta, taip, kabutėse sakysime. Tai aš rekomenduočiau pardavėjui bet kuriuo atveju informuoti. Nesvarbu, ar tas automobilis buvo užlietas, ar skenduolis, ar jis buvo daužtas, nes gali būti ir paskendęs, ir dar, sakykime, papildomai apgadintas, jeigu kažkur atsitrenkė.
Tai aš sakyčiau, kad bet kuriuo atveju reikia informuoti, nes tada mes išvengiame rizikos. Kaip ir sakė pašnekovas, dabar yra daug elektroninių sistemų ir visa kita, niekas nežino, kaip tas automobilis buvo sutaisytas. Dabar, kol vasara, šilta, sausa, viskas gerai. Ateis drėgnesni orai, neaišku, kaip tas visas dalykas su ta elektronika veiks, neveiks.
Tai rekomendacija bet kuriuo atveju būtų informuoti, nes tada, pasakydami, kad automobilis buvo skendęs, užpiltas ar turėjo kažkokį didesnį sąlytį su vandeniu, pirkėjas lygiai taip pat gali įsivertinti rizikas. Nesvarbu, kad automobilis jau sutvarkytas. Tu gali aiškinti, ką nori – kad aš jau sutvarkiau, padariau, viskas yra tvarkoje, veikia, važiuoja. Bet pirkėjas tikrai turės apie ką pagalvoti, nes įsivertinti reikia, ar automobilis buvo daužtas, ar skendęs.
Tai papildomos rizikos visą laiką atsiranda, nes nežinom nei kur taisytas, nei kaip taisytas, nei kas buvo padaryta. Tai rekomendacija – informuoti ir kad pirkėjas apie tai žinotų. Ir kai jis žinos bei priims sprendimą pirkti, tada tai jau bus ir jo rizika.
Bet, aišku, reikia įrašyti į sutartį, aiškiai parašyti, pasakyti, kas buvo keista, kas buvo daryta, kiek skendo, kas buvo užpilta. Visi tie techniniai dalykai.
Ar paslepiami defektai yra dažnas reiškinys? Ir per kiek laiko pirkėjas gali pateikti skundą?
E. Langys. Taip, viskas daugiau mažiau yra apibrėžta, išaiškinta ir čia didelių paslapčių nėra. Ir su defektais automobiliai parduodami dažnai, nes situacijos vėlgi yra dvejopos.
Pirmas dalykas – ir pardavėjas, kuris parduoda, nebūtinai gali būti pirminis savininkas. Jis gali būti perpardavinėtojas, kuris nusipirko jau su defektais, pats to nežinodamas.
Ir kitas dalykas – jeigu jis jau žino apie tą situaciją ir tuos defektus nuslepia, natūralu, kad visa rizika tenka jam. Įrodinėti teks ne pirkėjui. Įrodinėti teks pardavėjui, kad to defekto nebuvo arba kad jis atsirado vėliau, jau eksploatuojant automobilį.
Bet Aukščiausiasis Teismas yra labai aiškiai pasakęs, kad jeigu, praėjus metams nuo automobilio įsigijimo, jis sugedo, vadinasi, defektai egzistavo pardavimo metu.
Tai pardavėjas turi labai aiškiai įsivertinti šituos dalykus. Nesvarbu, ką jis parduoda – skendusį, daužtą, su defektais ar seną automobilį, kurio didelė rida. Pavyzdžiui, gali būti rekomenduota keisti variklio grandinę, pavarų dėžės tepalą ar dar kažką, bet tai nebuvo padaryta. Tai taip ir reikia tiesiai šviesiai pasakyti – aš to nedariau.
Ir tas, kuris pirks, jau turės įsivertinti, kad rizika dėl defektų ateityje tikrai gali būti. Bet rekomendacija paprasta – jeigu yra rizika ir buvo defektų, apie juos reikia informuoti.
Galbūt norisi paklausti ir iš pardavėjo pusės. Šiuo atveju turbūt amžina diskusija, kai kalbama apie tai, kad pirkėjas turi daugybę garantijų. Tačiau pardavėjas tiesiog sako, kad automobilis yra senesnis, jo agregatai jau yra nusidėvėję. Kaip pardavėjams geriausia būtų elgtis, kad teisiškai jie galėtų įrodyti, jog automobilis tuo metu nebuvo parduotas su kažkokiais paslėptais defektais?
E. Langys. Tai čia niekas nežino, kaip su tais paslėptais defektais yra ar nėra. Kartais nusiperka ir ne savo net, o, sakykime, paieškomus, vogtus ar kitokius automobilius, net nuosavybė, kaip sakant, neregistruojama. Ir niekas nežino. Čia dėl šitų defektų irgi nieks nėra garantuotas, kad vienas ar kitas defektas neatsiras.
Tai pardavėjams yra pareiga patiems išsamiai išsiaiškinti ir išsianalizuoti tuos dalykus ir pristatyti pirkėjui visą tą situaciją. Ne tik parduoti, nes skelbimų pilna, galime pasižiūrėti. Rašo: automobilis patikrintas, jokių defektų, sėsk ir važiuok, nereikalauja jokių investicijų. Su tokiais žaidimais, kurie labiau marketinginiai, siekiama pritraukti pirkėjus.
Niekas nerašo, kad automobilio rida tokia, niekas nekeista, niekas nedaryta, skendęs, daužtas ir, žodžiu, žiūrėkite nuotraukas. Visi nori parduoti. Verslo modelis, matyt, yra toks.
Bet tam, kad išvengtų tų rizikų, kad po to pirkėjas nebegrįžtų atgal su pretenzijomis... Nes dabar labai aišku – terminas dveji metai. Iki metų pardavėjas turės įrodyti, kad to defekto nebuvo, nes yra preziumuojama, kad jis buvo. O jeigu jau virš metų, tada pirkėjas turės įrodinėti, kad tas defektas buvo.
Šiek tiek įrodinėjimo našta keičiasi, bet pats principas nesikeičia. Vis tiek pardavėjas turėjo žinoti. Iš kur jis gali žinoti? Pagal dabartinę situaciją nelabai įdomu. Taip, jeigu atvirai sakant, pardavėjas parduoda – jis turi žinoti.
Teisinė painiava?
E. Langys. Ne tai, kad painiava. Čia, kaip sakyti, gana pardavėjų nenaudai susiklosčiusi teismų praktika ir teisės aktai. Kol tai nesikeičia, tol ir yra taip.
