Ieškodamas darbo Arvydas ne vienus metus blaškėsi tarp Didžiosios Britanijos ir Lietuvos, kol pagaliau Lietuvoje surado, ko ieškojo, ir į Didžiąją Britaniją grįžti neketina.
Baigęs mokyklą Arvydas Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centre mokėsi pynėjo iš vytelių amato. Nors išmoko dailiai pinti krepšius ir kitokius rakandus, niekur savo įgūdžių nepanaudojo – ši profesija nėra paklausi.
Supratęs, kad svajonė pinti krepšius neįgyvendinama, jaunas vyras įsidarbino kiemsargiu. Deja, šis darbas jam buvo fiziškai per sunkus – rugsėjį pradėjęs dirbti, pusantro mėnesio kasdien šlavė ir grėbė lapus, rinko šiukšles. Vėliau rado brošiūruotojo darbą įmonėje, gaminančioje brošiūras, bloknotus ir kitokius gaminius iš popieriaus ir kartono. „Ten dirbti man patiko – sėdimas darbas, šiltos patalpos, draugiškas kolektyvas“, – prisimena pašnekovas, apgailestaudamas, kad po trejų metų turėjo darbą mesti, nes persikraustė gyventi į kitą miestą.
Darbo birža jam pasiūlė dirbti atliekų rūšiuotoju. Šis darbas Arvydui buvo fiziškai sunkus ir nemalonus, todėl kai Didžiojoje Britanijoje esančiame Bario mieste dirbantys draugai jį paragino emigruoti, Arvydas viską metė it išvyko laimės ieškoti toli nuo Lietuvos.
Nemokant kalbos rasti darbą – sunku
„Pirmą kartą į Didžiąją Britaniją išvykau 2012 metais“, – sako Arvydas ir priduria, kad tada dar nežinojo, jog keletą metų blaškysis tarp Didžiosios Britanijos ir Lietuvos.
Arvydo draugai emigrantų duona nesiskundė – visi buvo patenkinti ir darbu, ir atlygiu už jį. Tuo metu Arvydui, nemokančiam anglų kalbos, darbo rasti nesisekė. Jis nusprendė pirmiausia pramokti kalbą – užsirašė užsieniečiams skirtus anglų kalbos kursus.
Vyras sako, kad gyvendamas užsienyje draugų sąskaita psichologiškai jautėsi blogai. Po devynių svetimoje šalyje praleistų mėnesių nusprendė grįžti namo, į Lietuvą. Grįžęs toliau jau savarankiškai mokėsi anglų kalbos, ieškojo darbo, bet ir gimtinėje pastovaus darbo rasti nepavyko. Todėl po dvejų metų pertraukos vėl išskrido atgal, į Didžiąją Britaniją.
Vyras jau buvo pramokęs kalbėti angliškai, todėl šį kartą darbo ilgai ieškoti nereikėjo. Pirmoji Arvydo darbo vieta užsienyje buvo parduotuvė, kurioje jis dirbo salės darbininku. Vis dėlto šis darbas jam buvo per sunkus, teko ieškotis kitos vietos. Vienas iš Arvydo draugų buvo įsidarbinęs restorane, ten atsirado vieta ir jam. Reikėjo tvarkyti patalpas, siurbti grindis, valyti dulkes, plauti indus.
Po trijų mėnesių vyras rado lengvesnį – indų plovėjo – darbą kitame restorane. Dirbti nebuvo sunku – nešvarius indus surinkdavo ir švarius išsinešdavo kiti darbuotojui, o Arvydui tereikėjo prižiūrėti indaplovę. Šioje vietoje jis išdirbo beveik metus. Nors ir darbas patiko, ir atlyginimas buvo nemažas, vyras nusprendė grįžti į Lietuvą. Manė, kad šį kartą grįš visam laikui.
Didelis krūvis ir patyčios
Lietuvoje Arvydas taip pat įsidarbino restorane indų plovėju, bet jam teko dirbti ir daugiau fizinių jėgų reikalaujančius darbus. „Turėjau nešioti indus, plauti tualetą, salės grindis. Iš kolektyvo jutau psichologinį spaudimą – restorane dirbo vien jaunimas, beveik visi buvo jaunesni už mane, man krovė vis daugiau pareigų. Po trijų mėnesių nusprendžiau išeiti, nes pasidarė per sunku“, – pasakoja Arvydas.
Praradęs viltį Lietuvoje greitai rasti jam tinkantį darbą, Arvydas paskambino savo paskutiniams darbdaviams į Didžiąją Britaniją, ir jie pažadėjo jį priimti atgal. Vyras dar kartą susikrovė lagaminą. Deja, per tą laiką, kol buvo Lietuvoje, jo buvusiame darbe buvo įvykę pokyčių – pasikeitė vadovas ir beveik visas personalas. Darbdaviai ir kolegos indų plovėju įdarbintam vyrui pradėjo krauti vis daugiau darbų – teko rinkti nešvarius indus, nešioti klientams maistą. Be to, Arvydas turėjo kentėti ir bendradarbių pašaipas, kad per lėtai dirba, nespėja.
Sunkumus ir patyčias Arvydas kentė du mėnesius, ir šių metų balandį grįžo į Lietuvą. Negaišdamas laiko užsiregistravo Užimtumo tarnyboje. Aktyviai ieškojo darbo ir pats, skaitė darbo skelbimus. Pabandė dirbti statybinių atliekų rūšiuotoju, bet šis darbas jam buvo fiziškai per sunkus – kasdien po 8 valandas tekdavo stovėti ant kojų, lankstytis.
Viskuo patenkintas
Po kurio laiko Užimtumo tarnybos darbuotoja vyrui pranešė, kad viena įmonė siūlo lankstytojo darbą. Prisiskambinti skelbime nurodytu numeriu nepavyko, teko ieškoti kitų įmonės kontaktų internete. Pagaliau Arvydas buvo pakviestas į darbo pokalbį. Susitikęs su įmonės direktore jis papasakojo, kad panašų darbą jau yra dirbęs. Labai apsidžiaugė sužinojęs, jog čia dirba keletas buvusių jo bendradarbių. Direktorė iš jų apie Arvydą jau buvo išgirdusi gerų atsiliepimų.
Naujajame darbe Arvydas visu etatu pradėjo dirbti šių metų rugsėjo 4 dieną. „Lankstau vaistų instrukcijas, gaunu ir kitokių užduočių. Darbas sėdimas, turiu savo darbo vietą, jaučiuosi labai gerai“, – tvirtina pašnekovas ir sako, kad labai džiaugiais santykiais su kolektyvu ir įmonės vadovais.
Nors dirbdamas Didžiojoje Britanijoje Arvydas uždirbtų daugiau, bet Lietuvoje surado darbo vietą, kuri jam tinka ir kur jis psichologiškai jaučiasi gerai. „Dabar nevažiuočiau į Didžiąją Britaniją, jei ir siūlytų“, – sako Arvydas, džiaugdamasis, kad gali gyventi savo šalyje, matyti savo artimuosius.
