Pavyzdžiui, šiuo metu pensinį amžių iki 70-ies metų siūloma ilginti Suomijoje.
Visgi ateityje jis galėtų ilgėti ir dar labiau, nes būtų susietas su gyventojų gyvenimo trukme. Paprastai tariant, jei gerėtų gyvenimo trukmės rodikliai, tada būtų ilginamas ir pensinis amžius.
Tiesa, Lietuvoje jau nemažai metų taip pat aktyviai diskutuojama apie sparčiai senstančios visuomenės problemą.
Ar tai reiškia, kad tokia tvarka galėtų įsigalioti ir Lietuvoje?
Dirbti teks iki 70 ar net ilgiau?
Suomijos finansų ministerija pasiūlė ilginti minimalų pensinį amžių iki 70 metų. Ši priemonė yra dalis programos, pagal kurią per kitą parlamento kadenciją siekiama sustiprinti viešuosius finansus 8–11 mlrd. eurų.
Ministerija siūlo kiekvienai paskesnei amžiaus grupei minimalų senatvės pensijos amžių didinti po šešis mėnesius, kol jis pasiektų 70 metų. Vėliau pensinis amžius ir toliau būtų siejamas su tikėtinos gyvenimo trukmės pokyčiais.
Ministerijos pareigūnų vertinimu, toks pakeitimas galėtų padidinti užimtumą 50–120 tūkst. žmonių.
Šis pasiūlymas iš karto sulaukė profesinių sąjungų kritikos.
Profesinių sąjungų konfederacijos STTK pirmininkė Else-Mai Kirvesniemi pastebėjo, kad Suomijos pensijų sistema neturėtų būti siejama su priemonėmis, skirtomis valstybės skolai mažinti.
„Pensijų sistema yra gerai valdoma ir tvari. Jos nereikėtų keisti“, – rašoma E. M. Kirvesniemi pareiškime, kurį cituoja STTK.
Konfederacija nurodė, kad faktinis išėjimo į pensiją amžius Suomijoje jau siekia 63,2 metų. E. M. Kirvesniemi taip pat atkreipė dėmesį, kad šalyje yra beveik 330 tūkst. bedarbių. Jos vertinimu, norint paskatinti žmones dirbti ilgiau, būtina užtikrinti darbo vietas, mokymosi galimybes, tinkamą darbo krūvį ir darbuotojų gerovę.
Ji taip pat pabrėžė, kad įstatymu nustatyto pensinio amžiaus didinimas nesuteiktų valstybei greitos finansinės naudos, o didelė dalis pasekmių tektų jaunesnėms kartoms.
Pasiūlymus Suomijoje išvydęs Seimo narys Remigijus Žemaitaitis socialiniuose tinkluose pasidalijo savo įžvalgomis.
Pasak politiko, tokie pasiūlymai Suomijoje turėtų sukelti riaušes.
„Laukiam riaušių Suomijoje. Tai pasekmė Napoleonų politikų, kurių noras kariauti ir taškyti tautos pinigus negali sustoti“, – dalijosi R. Žemaitaitis.
Jis pabrėžė, kad analogiška situacija dabar vyksta Lietuvoje.
„Tarsi juodas debesis ant Lietuvos kaba, bet kam socdemams galvoti apie ateitį, geriau Lietuvą praskolinti dar 5 proc., kaip darė G. Kirkilas, o paskiau naktinė mokesčių reforma“, – komentavo Seimo narys.
Pokyčių neišvengsime ir Lietuvoje?
VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto (VU EVAF) mokslininkė, dėstytoja Živilė Simonaitytė-Vasiliauskienė mano, kad jei valstybės politikos kryptis nebus keičiama, ateityje pensinio amžiaus didinimas yra neišvengiamas.
„Mes turime labai paprastą realybę, kad dirbančiųjų skaičius Lietuvoje mažėja, demografinė, gimstamumo situacija yra tragiška ir tikrai kuo toliau, tuo labiau blogėja. Imigracijos politika Lietuvoje irgi, jeigu ne plataus masto karas Ukrainoje, tai irgi būtų gerokai liūdnesnė“, – aiškino mokslininkė.
Todėl anot Ž. Simonaitytės-Vasiliauskienės, ekonominiu požiūriu ateityje pensinio amžiaus didinimas gali išlikti vieninteliu būdu, kaip išspręsti dirbančių žmonių skaičiaus klausimą.
Ž. Simonaitytė-Vasiliauskienė pažymi, jog daug įtakos galimam pensinio amžiaus didinimui ateityje daro ir tai, jog Lietuva savo produktyvumu rinkoje atsilieka nuo labiausiai išsivysčiusių valstybių.
„Kol mes nepadidiname produktyvumo pakankamai, tai ir galvojame, kad turime dirbti daugiau tam, kad uždirbtumėme tą pačią sumą. Tad, be abejo, galime galvoti visada apie maksimalų susitelkimą, į savo produktyvumo didinimą“, – akcentuoja Ž. Simonaitytė-Vasiliauskienė.
Tuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė dar rugpjūtį sakė, kad Lietuva šiuo metu yra nepasiruošusi pensinio amžiaus didinimui.
„Aš manau, kad Lietuva dar nepasiruošusi tam (pensinio amžiaus didinimui – BNS)“, – Žinių radijui sakė I. Ruginienė.
„Jau 50-ies metų (žmogus – BNS) dažnai praranda sveikatą, negali dirbti savo įprastinio darbo, turi ieškotis kažko tai lengvesnio arba dėl sveikatos praradimo nedarbo spąstai yra. Diskriminacija 55 plius (metų žmonių – BNS), kuomet renkamės jaunesnį (darbuotoją – BNS), bet kažkodėl mums netinka vyresnio amžiaus žmogus.
Kol mes turime tas visas problemas, nematau aš jokių galimybių ilginti pensinį amžių“, – aiškino ministrė.
Anot ministrės, tik išsprendus šias problemas Lietuva galėtų didinti pensinį amžių.
„Mes lygiuojamės į Šiaurės šalis, į progresyvias valstybes, kurios šitas problemas jau yra išsprendusios, kurios tame nemato labai daug trūkumų ir ten iki 67-erių iki 70-ies metų žmogus laisvai gali likti darbo rinkoje su savo visa sveikata ir pats padarys sprendimą, kada jis nori išeiti iš darbo.
Mes kol kas tokios situacijos neturime, dėl to darykime viską, kad mūsų žmonės galėtų dirbti 65-erių metų, po to išeiti į užtarnautą poilsį ir pagaliau skirti laiką sau, o ne vien tiktai darbui“, – kalbėjo I. Ruginienė.
Vyresniems įsidarbinti sunku ir dabar
„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė paaiškino, kad pensinio amžiaus ilginimas yra labai techninis problemos sprendimas, kuriuo tiesiog matematiškai bandoma atrasti naują tvaresnį balansą, darant prielaidą, kad pavėlinus pensinį amžių, žmonės sėkmingai toliau darbuosis.
„Vis dėlto, darbo rinką veikia ir kiti radikalūs pokyčiai, kurie gali stipriai iškreipti norimą rezultatą. Iš vienos pusės, ilgėjant gyvenimo trukmei ir gerėjant vyresnio amžiaus žmonių sveikatai ir darbingumui, natūralu ir sveika tai, kad dirbama ilgiau. Tačiau nemažai rizikų dėl priešpensinio amžiaus ilginimo slepia ir stipriai besikeičianti darbo rinka.
Ne visos darbo rinkos net ir Europoje pasižymi sėkmingais vyresnio amžiaus asmenų įsidarbinimo rodikliais, gajais mokymosi visą gyvenimą įpročiais, jose vyraujančiomis nuoseklios ilgalaikės karjeros galimybėmis, efektyvia tobulinimosi ar profesijos keitimo sistema“, – aiškino ji.
Ekonomistė pažymėjo, kad stebint, kokią reikšmingą technologinę pažangą šiandien išgyvena pasaulis, kaip keičiasi darbo rinka įsigalint dirbtinio intelekto įrankiams, nelieka abejonių, kad tai stipriai paveiks ir šį visuomenės socialinį sluoksnį.
„Taigi, net ir priešpensinio amžiaus ilginimas pensijų sistemos stabilumo kontekste nėra panacėja, nes atitikti darbo rinkos poreikius, įsidarbinti ar išlaikyti darbo vietą gali sektis vis sunkiau.
Net ir dabar, stebint Lietuvoje susiklosčiusią situaciją po pastarojo pensinio amžiaus vėlinimo, akivaizdu, kad šis sprendimas veikia tik su išlygomis. Stebint problemą, kuomet senjorams likus nedaug laiko iki pensijos sunku įsidarbinti, teko keisti ir adaptuoti nedarbo išmokų tvarką“, – komentavo specialistė.
Atsparumą lemia sukauptas turtas
Pasak ekonomistės, prisitaikymas prie senėjančios visuomenės iššūkių priklauso nuo kompleksinių švietimo, perkvalifikavimo ir mokymosi visą gyvenimą priemonių ir pačių žmonių pastangų ir noro išlikti darbo rinkoje.
„Antra, svarbų vaidmenį šiai nepalankiai tendencijai atremti vaidina ir pensijų sistemos atsparumas, kiekvieno mūsų sukauptos asmeninės atsargos senatvei“, – komentavo pašnekovė.
Ekonomistė atkreipė dėmesį, kad prastėjant dirbančiųjų ir senjorų santykiui, atsparesnės yra daugiapakopės pensijų sistemos, kur pensijas lemia ne vien einamųjų įmokų-išmokų pakopa, bet ir individo išmokos iš per darbingą gyvenimo etapą sukaupto turto.
„Galiausiai, demografijos problemas švelninančios priemonės – tvarios gimstamumo skatinimo ar atidžiai valdomos migracijos politikos.
Tai užduotis ir kiekvienam iš mūsų: nuoseklios ir tęstinės pastangos mokytis ir tobulėti visą gyvenimą, rūpintis savo sveikata ir kaupti finansines atsargas ar turtą – receptas, kuris leis atsispirti šioms ilgalaikėms tendencijoms, ar bent jau padidins mūsų manevro laisvę ateityje“, – nurodė I. Genytė-Pikčienė.
Visgi ji neatmeta galimybės, kad ateityje prie pensinio amžiaus ilginimo Lietuvos valdžia sugrįš dar ne kartą.
