Kaip rašo „Euronews“, 2016 m. Prancūzijoje pradėtas projektas „Teritorijos be ilgalaikio nedarbo“ siekia kurti darbo vietas kaimiškose vietovėse, atsižvelgiant į vietos poreikius.
Viena tokių įmonių – „Tezea“ – įsikūrusi Pipriako (pranc. Pipriac) vietovėje ir įdarbina daugiau nei 60 žmonių. Joje vykdoma apie 30 veiklų: rūšiuojami ir parduodami daiktai, dirbama maisto prekių parduotuvėje, ruošiamos malkos ir atliekami kiti darbai.
O ar Lietuvoje būtų galima plačiau kurti nuolatines darbo vietas pagal vietos poreikius?
Lietuvoje jau veikia panašių užimtumo programų
Užimtumo tarnyba nurodo, kad Prancūzijos modelis turi panašumų su Lietuvoje veikiančiomis Užimtumo didinimo ir Vietinių užimtumo iniciatyvų programomis. Tarnyba taip pat galėtų tapti viena pagrindinių partnerių, atrenkančių, konsultuojančių dalyvius bei nukreipiančių juos į sukurtas darbo vietas.
Vis dėlto Lietuvos ir Prancūzijos modeliai skiriasi. Prancūzijoje daugiausia investuojama į nuolatinių darbo vietų kūrimą, o Lietuvoje nuo šių metų liepos daugiau dėmesio skiriama atvejo vadybai – individualiam žmogaus situacijos įvertinimui ir pagalbai sprendžiant įsidarbinimą apsunkinančias problemas.
„Savivaldybės skatinamos derinti laikino įdarbinimo priemones su individualiomis paslaugomis, kurios padeda žmonėms pašalinti kliūtis užimtumui ir grįžti į darbo rinką“, – aiškina Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Inga Vegytė.
Pasak tarnybos, tokia pagalba turėtų leisti žmogui pačiam rinktis, ar pradėti dirbti, persikvalifikuoti, ar kurti savo verslą. Prancūzijos modelyje, Užimtumo tarnybos vertinimu, dažniausiai pasiūloma darbo vieta.
Šiuo metu kompleksinė pagalba užimtumo iššūkių turintiems žmonėms teikiama 60-yje Lietuvos savivaldybių. Joje dalyvauja vietos savivalda, Užimtumo tarnyba, nevyriausybinės organizacijos, darbdaviai ir kitos įstaigos.
Pagalba gali apimti socialinių įgūdžių ir motyvacijos stiprinimą, priklausomybių gydymą, skolų grąžinimo klausimų sprendimą, artimųjų priežiūros paslaugas ar susisiekimo problemų sprendimą.
Vietinių užimtumo iniciatyvų projektai skirti steigti naujas darbo vietas bedarbio statusą turintiems žmonėms pagal neterminuotas darbo sutartis. Jie įgyvendinami vietovėse, kuriose nedarbas didesnis, o paramą darbo vietoms kurti gali gauti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės.
Užimtumo tarnyba nurodo turinti duomenų apie darbo paklausą ir pasiūlą kiekvienoje savivaldybėje, todėl galėtų padėti atrinkti dalyvius ir įvertinti, kokių darbų konkrečioje vietovėje trūksta. Vis dėlto tarnyba siūlo pradėti nuo bandomųjų projektų keliose savivaldybėse.
„Praktika rodo, kad geriausia tokiais atvejais išbandyti pilotinius projektus, į kuriuos įsitrauktų kelios savivaldybės. Įvertinus pasiektus rezultatus, būtų galima sprendimus įgyvendinti visoje šalies teritorijoje“, – nurodė I. Vegytė.
Svarbu, kad darbas atitiktų žmogaus galimybes
Socialinių paslaugų centro „SOPA“ direktorė Jurgita Kuprytė tokį modelį vertina palankiai. Anot jos, darbo sutartis ir nuolatinė darbo vieta yra tvaresnis sprendimas nei kai kuriose savivaldybėse dar taikomi visuomenei naudingi darbai, kai žmogus už socialinę paramą turi atidirbti.
„Teritorijų be ilgalaikio nedarbo modelis yra geras tuo, kad pasiūlomos darbo vietos pasirašant darbo sutartis su ilgalaikiais bedarbiais. Tai daug geriau už dabar Lietuvoje kai kuriose savivaldybėse likusį modelį – atidirbti už socialinę paramą“, – sakė J. Kuprytė.
Ji pabrėžė, kad darbo vieta turėtų būti parenkama pagal žmogaus poreikius, gebėjimus, fizines galimybes ir sveikatos būklę. Tačiau vien darbo pasiūlymo dažnai nepakanka: ilgą laiką nedirbusiam žmogui gali reikėti pagalbos ne tik įsidarbinant, bet ir įsitvirtinant naujoje vietoje.
„Mūsų organizacijos patirtis rodo, kad ilgą laiką nedirbusiems žmonėms didžiausias iššūkis yra ne tik darbo paieška, bet ir išsilaikymas darbo vietoje“, – sako „SOPA“ direktorė. Ji pridūrė, kad modelio sėkmė priklausytų nuo pagalbos darbuotojui ir darbdaviui darbo pradžioje bei kitų įsidarbinimą apsunkinančių problemų sprendimo.
Ilgalaikį nedarbą gali lemti kelios viena kitą stiprinančios priežastys. Darbo rinka keičiasi, todėl žmogus per ilgą laiką gali prarasti įgūdžius, o kartu jam gali tekti rūpintis vaikais ar senyvais tėvais, spręsti priklausomybių ar skolų problemas.
„Žmonėms sunku sudurti galą su galu. Susidaro tokia visa puokštė problemų, iš kurios be pagalbos sudėtinga ištrūkti“, – kalbėjo J. Kuprytė.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad pradėjus dirbti gali tekti keisti kasdienius įpročius ir gyvenimo ritmą. Todėl pradžioje žmogui gali reikėti individualaus palydėjimo, paskatinimo ir geranoriško darbdavio požiūrio. Darbą svarbu siūlyti atsižvelgiant į žmogaus gebėjimus ir interesus, o ne paversti jį privaloma sąlyga socialinei paramai gauti.
Darbo vietas kuria pagal vietos poreikius
Kaip toks modelis veikia praktiškai, rodo Prancūzijos patirtis. Prieš dešimtmetį pradėtu projektu siekiama kurti nuolatines darbo vietas ilgalaikiams bedarbiams, atsižvelgiant į tai, kokių paslaugų ir darbų reikia konkrečioje vietovėje.
Kaip rašoma „Euronews“, tarp minėtų „Tezea“ darbuotojų – Marie-Fabienne Lavoisier. Moteriai netrukus sukaks 58-eri, o įmonėje ji dirba beveik trejus metus. Prieš tai ji sirgo vėžiu, vėliau nuo šios ligos mirė ir jos vyras. Moteris pažymėjo, kad sulaukus 55-erių rasti darbą nebuvo paprasta.
„Tai man grąžino socialinį gyvenimą ir suteikė prasmę kasdienybei“, – apie darbą „Tezea“ pasakojo M.-F. Lavoisier.
„Tezea“ direktorius Serge'as Marhicas aiškino, kad modelis leidžia dalį su nedarbu susijusių išlaidų nukreipti į darbo vietų kūrimą. Vadovo vertinimu, dalinai finansuojant atlyginimą galima įdarbinti žmones nuolatiniam darbui, kartu kuriant vertę ir skatinant vietos ekonomiką. „Euronews“ skelbia, kad Pipriake nedarbas sumažėjo nuo 13 proc. iki mažiau nei 5 proc.
Modelis šiuo metu taikomas maždaug 60 teritorijų ir įkvėpė panašias iniciatyvas dar keturiose Europos šalyse. Projektą remia Europos socialinis fondas „Europos socialinis fondas+“ (ESF+), kurio bendras biudžetas siekia 142,7 mlrd. eurų. Šios lėšos skirtos įvairioms ES šalių socialinėms iniciatyvoms, atsižvelgiant į jų poreikius ir sutartus investavimo prioritetus.
Ilgalaikių bedarbių – daugiau nei 26 tūkstančiai
Užimtumo tarnybos duomenimis, 2026 m. rugsėjo 1 d. Lietuvoje buvo registruoti 26 653 ilgalaikiai bedarbiai – žmonės, kurių nedarbo trukmė viršija 12 mėnesių. Jie sudarė apie 18,3 proc. visų tądien registruotų bedarbių. Prieš metus ilgalaikių bedarbių buvo 30 098.
Naujausiais spalio 1 d. duomenimis, bendras registruotas nedarbas Lietuvoje siekė 7,7 proc. Savivaldybėse šis rodiklis svyravo nuo 1,8 proc. Neringoje iki 10,9 proc. Ignalinos rajone. Tai bendro registruoto nedarbo, o ne vien ilgalaikių bedarbių rodikliai, tačiau jie parodo, kad padėtis skirtingose vietovėse nevienoda.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2025 metų veiklos ataskaitoje nurodoma, kad pernai įsidarbino 23,6 tūkst. ilgalaikių bedarbių. Tais pačiais metais savivaldybių įgyvendinamose užimtumo didinimo programose dalyvavo 7,2 tūkst. žmonių: 5,6 tūkst. buvo priskirti darbo rinkai besirengiantiems asmenims, o 1,6 tūkst. – bedarbiams.
Šiose programose daugiau nei 5,5 tūkst. dalyvių gavo paslaugas, o beveik 1,7 tūkst. buvo įdarbinti terminuotam darbui.
