Laido įžvalgomis apie tyrimo duomenis dalinosi Užimtumo tarnybos patarėjas Liudas Dapkus, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas Sigitas Gailiūnas, Lietuvos studentų sąjungos socialinių ir akademinių reikalų koordinatorė Gabija Gradeckaitė.
Kaip tyrimas apibūdina jaunus žmones ir jų lūkesčius?
L. Dapkus: Apibūdina sudėliodamas taškus ant raidžių, kurias seniai jau matėme.
Darbdavių apklausa, kurią atliekame kiekvienais metais, visada parodydavo anekdotinių atvejų: jaunas žmogus nebepasirodo darbe, nes šuo blogai jautėsi, arba jis jaučias perdegęs, nors dirba mažiau, nei pusę metų.
Portretas yra toks, į kurį dėmesį turėtų atkreipti ne tik tie, kurie formuoja darbo rinkos principus ir tvarką, bet ir darbdaviai.
Visų pirma, tai yra signalas darbdaviams, kad jau atėjo karta, kuri turi kitokių poreikių, į kuriuos reikia atsižvelgti. Kitaip rasti darbuotojų bus sunkiau, arba jie nuolat suksis.
Žinia taip pat ir jaunimui. Kadangi lūkesčiai dideli, o darbo rinka kinta ir profesijos transformuojasi taip greitai, kad dalis žmonių gali nebepatekti į ją.
Pradedantieji, stažuotojai yra nesunkiai pakeičiami roboto, kuris tuos pačius darbus padaro neperdegdamas. Ką rodo skaičiai – šių žmonių samda drastiškai mažėja po pandemijos.
Ar nustebino tyrimas ir jaunimo lūkesčiai? Kuo jie pagrįsti?
S. Gailiūnas: Nenustebino, nes tą situaciją jaučiame ir dabartinėje darbo rinkoje. Tik keista, kad tie darbuotojai, norėdami uždirbti nemažus atlyginimus, neįvertina savo galimybių, žinių, kompetencijų, įgūdžių.
Apskritai, net nebaigus jokios nei profesinės, nei aukštosios mokyklos, reikalavimai iškart aukšti.
Kodėl taip yra?
S. Gailiūnas: Jaunimas, turbūt, pasitiki savimi. Mato, kaip kiti jauni žmonės gyvena, su tam tikru žinių bagažu dirbantys įmonėse. Ir jie nenori gyventi prasčiau, jie nori gyventi taip pat, jie nori gyventi geriau.
Tai aišku, jų poreikiai yra aukšti ir jie neįsivertina savo potencialo – jie mato tik kaip jie norėtų gyventi, o kad visam tam reikia kitų dalykų negalvoja.
Jaunimas, matydamas savo tėvų gyvenimą, pripranta prie to ir įsivaizduoja, kad viskas turi būti paduota neįdedant ypatingų pastangų.
Pusantro tūkstančio – būtinybė pragyvenimui?
Ar jūsų nuomone šis tyrimas patvirtina, kad jaunimui labiau rūpi lengvas darbas ir gera alga, o ne pastangos?
G. Gradeckaitė: Daug kas dirba ne dėl patirties, o kad išgyventų. Investicijos į studentą yra labai mažos, palyginus su Europos Sąjungos vidurkiu.
Dažnu atveju studentai, tuo pačiu ir jaunimas, dirba dėl to, kad išgyventų.
Už tokius pinigus, kaip pusantro tūkstančio, dideliame mieste išgyventi yra normalu? Tai nėra didelis lūkestis?
G. Gradeckaitė: Kalbame apie didmiesčius, kur didesnis lūkesti dėl atlyginimo yra. Vis dėlto nuomos, studijų kainos ir tolimesnio gyvenimo dėliojimasis reikalauja didelių lėšų.
Tyrimo išvados, kad daugiau, nei pusė, nori gauti pusantro tūkstančio tikrai yra pagrįstos.
Pragyvenimo išlaidos: studijos, maistas, nuoma – nelabai kažkas ir lieka?
S. Gailiūnas: Bedarbystės lygis, tuo pačiu ir jaunimo tarpe, yra aukštas Lietuvoje. Jei kalbame apie pragyvenimą ir suabsoliutiname šioje situacijoje, turbūt vertėtų kalbėt apie atlyginimą galbūt ir mažesnis.
Bet aš manau, kad dalis jaunimo nėra savarankiški. Tokie pavyzdžiai, kai į darbo pokalbį ateina su mama kelia abejonių, ar viskas gerai, ar kažko nepraleidome.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
