Kažkada tikrais miestiečiais buvusius Tadą ir jo žmoną Eleną prieš 12 metų įsikūrus kaime užbūrė gyvenimas gamtoje. Į sostinę jie važiuoja retai. Verslo reikalus Tadas patikėjo dukrai, o pats ėmėsi ūkininkauti.
Senjorė Pylė
Beveik dviejų hektarų sodyboje įrengtuose aptvaruose T. Vėbra laiko ne tik įvairių veislių vištų, bet ir žąsų, ančių, stručių, nutrijų. Vieną jaukią nutriją jis net pavadino Maryte ir labai išgyveno, kai ji žuvo netyčia įlindusi į bučių. Marytė atsiliepdavo šaukiama, jai patikdavo, kai šeimininkas ją glostydavo, duodavo jai skanesnį kąsnelį. Apie meilę sparnuočiams kalbėjome jaukioje pavėsinėje dar tada, kai viskas žaliavo. Tvenkinyje plaukiojo daugiau nei trisdešimt metų sodyboje gyvenanti antis Pylė. „Paukščių gyvenimas labai įdomus, ši antis ypatinga, labai miela. Gyvens pas mus, kiek tik Dievulis jai duos. Po maudynių ežere ji ilgai kedena plunksnas. Pylė – mūsų senjorė. Ji labai gudri, ateina paprašyti valgyti, atsiliepia šaukiama“, – pasakojo Tadas. Paėmęs į rankas antį, jis parodė, kad ši gali nuskristi iki pusės tvenkinio. Po pievą netoli žmonių vaikščiojo ne tik antys, kalakutai, bet ir nutrijos. O trys nedideli kalakučiukai ėjo prie žmonių ir, ištiesę kaklus, laukė vaišių.
Visi sutaria
Sodybos šeimininkas pakvietė paėjėti lieptu, nutiestu nuo vieno tvenkinio galo iki kito. Ant jo jie abu su žmona mėgsta sumerkti meškeres. Yra ir nedidelė valtelė, kuria smagu paplaukioti. Sodyboje nuolat būna svečių, tad paukščių pulkeliai ramiai vaikšto nė kiek jų nesibaimindami. Kolegos menininkai padovanoja įvairių skulptūrų, kurios puošia labai neįprastą sodybą, kurioje knibždėte knibžda įvairios gyvasties. Įdomiausia tai, kad visi erdvaus kiemo gyventojai tarpusavyje puikiai sutaria.
Nerizikuoja sveikata
Kol ėjome ožkų namelio link, Tadas papasakojo, kad daug paukščių atsiveža iš tarptautinių mugių Vengrijoje. Dažniausiai ten važiuoja jo žmona Elena. Iš Lietuvos rieda visas autobusas mūsų šalies paukštininkų.
„Ožkeles melžiame du kartus per dieną, pieno nedaug, gal kokie 3 litrai, tačiau mums užtenka. Pieną viriname, nes erkiniu encefalitu nuo ožkų pieno aną vasarą susirgo visa vieno mano draugo šeima. Nesinori rizikuoti sveikata. Dieną ožkelės ganosi pievoje, o naktį miega mano statytame namelyje“, – pasakojo T. Vėbra. Netoli ožkų namelio nauju šieno paklotu džiaugėsi mėsinės antys, kurios užauga iki 3 kg. „Turiu įvairių ančių. Įdomiausios Indijos bėgikės, dar vadinamos butelinėmis, visada vaikšto ištempusios kaklus, tarsi pasistiebusios“, – retus paukščius rodė pašnekovas. Mažus paukščius jis laiko iš visų pusių tinklu dengtuose aptvarėliuose, nes netoliese įsikūręs vanagas įsigudrino juos ištempti iš po stoginės.
Nei vienas, nei kitas
Jei kas būtų pasakęs, kad Vėbros taps paukščių augintojais, sutuoktiniai vargu ar būtų patikėję. „Kolekcionuoti paukščius – brangus malonumas. Reikia statyti vištides, įrengti aptvarus, pirkti lesalus. Tai – užsiėmimas, kuriam nuolat reikia investicijų. Naudos iš savo pomėgio turime nedaug, didžiausias malonumas mums – paukščiais keistis su kitais paukščių augintojais“, – pasakojo vyras. Tiesa, pačių užaugintų paukščių mėsos jie valgo sočiai.
Paklaustas, kas jis – ūkininkas ar menininkas, T. Vėbra atsakė, kad esąs nei vienas, nei kitas. Pirmieji didelėje paukštidėje mus pasitiko fazanai. Tiksliau būtų sakyti, kad išsigando mūsų, nes šie paukščiai ypač baugštūs ir retai leidžiasi prijaukinami. „Bananiniai, karališki, sidabriniai, auksiniai, deimantiniai fazanai – labai gražūs paukščiai. Ypač puošnios patinėlių uodegos. Patelės labai kuklių spalvų, pilkšvai rusvos“, – pasakojo T. Vėbra. Jis juokavo, kad žmonių pasaulyje yra atvirkščiai: moterys ryškios, o vyrai – ne.
Pabėgo į mišką
Nutrijas Vėbros laiko dėl maisto. „Anksčiau jas daug kas augindavo dėl kailiukų. Man jos – mieli ir gražūs gyviai. Visuose nutrijų gardeliuose yra nedideli baseinėliai, nes šie gyvūnai mėgsta maudytis. Nutrijas maitiname daržovėmis, jos gauna ir grūdų. Gardelių sienos – iš stiklo. Buvome aptvėrę tinkline tvora, o nutrijos užlipo ja ir sėkmingai pabėgo į netoliese esantį mišką“, – sakė pašnekovas. Anot jo, nutrijų mėsa daug vertingesvė nei triušių, bet ir darbo, jas auginant, daugiau.
Stengiasi išlaikyti veislę
Užsukome į dar vieną paukštidę. Palubėje burkavo uodegas išskleidę dekoratyviniai balandžiai. Jie daug džiaugsmo teikia Tado anūkams ir jų draugams. Lankšanai, australorpai, bantaminiai saseksai, orpinktonai, brakeliai, leghornai, orlovai, džersio milžinai, atraukanai ir galybė kitų dekoratyvinių vištų veislių kudakavo erdvioje paukštidėje. „Saseksų vištaitės dėslios ir nedidelės, tačiau jų kiaušiniai, palyginti su kūno mase, nemaži. Labai gražios antverpenų veislės vištelės. Laikome ir pentardų. Perinome jas savo inkubatoriuje iš kiaušinių, atsivežtų iš Vengrijos. Dažnai specialiai vežamės paukščių ar jų kiaušinių iš kitų augintojų, kad galėtume išlaikyti veislės grynumą“, – sakė pašnekovas.
Vertingi kiaušiniai
Paklaustas, ar žino, kiek paukščių kudakuoja sodyboje, T. Vėbra tikino, kad skaičiuoja juos tik sezono pabaigoje. „Daug paukščių suserga bronchitu, plaučių ligomis, nugaišta, būna, kad paukščius ištinka paralyžius. Taip nutiko su orlovo vištelėmis – iš 60 liko tik 6. Veterinarijos gydytojai rekomenduoja skiepyti paukščius pirmą ir dvyliktą jų gyvenimo dieną. Skiepai skirti tūkstančiams vištų. Negi tiek pirksi? Taigi, tenka pasikliauti natūralia atranka“, – sakė paukštininkas mėgėjas.
Jis priminė, kad vištas, jei tik yra galimybė, būtina laikyti, nes daugelis dietologų siūlo kasdien suvalgyti po kiaušinį. Jame yra žmogaus oraganiznui reikalinga baltymų ir kitų maisto medžiagų norma.
Sunku išperinti
Kiekvienam apilankiusiam sodyboje T. Vėbra gali padovanoti po povo plunksmą. „Šie paukščiai labai įdomūs. Povų patelės gali užskristi į labai aukštus medžius. Stebina tai, kad tupėdamos ant šakos jos išskleidžia sparnus, o po jais, tupėdami šalia ant tos pačios šakos, šildosi jaunikliai“, – pasakojo pašnekovas. Tiesa, išperinti poviukus, pasak jo, labai sunku. Dažnai kiaušinius tenka kišti po kalakutėmis. Jis pastebėjo, kad kai kurie žmonės povų nemėgsta, nes jie labai negražiai, šaižiai rėkia. Atvėsus orams visus paukščius T. Vėbra sukelia į šildomas paukštides. Pasak jo, paukščiai šalčio nemėgsta, tačiau kiek laiko gali būti ir 5 laipsnių šilumos temperatūroje.
Stručių veisti neverta
Atkėlęs didelio aptvaro vartelius, paukštininkas pakvietė „pabendrauti“ su žąsimis. Jis jas vadina „žiužiukais“. Atsivežė olandų veislės kelių savaičių paukštelių, kuriuos, kaip pats sako, „ant rankų išmaitino“. Veislė ypatinga tuo, kad vienas paukštis užauga iki 7 kg. Žąsis T. Vėbra irgi laiko tik dėl paukščių pulko įvairovės. „Eikite dabar į stručių gardą ir pažaiskite su mano gražuoliais“, – pasiūlė pašnekovas. Tiesa, toks pasiūlymas matant didžiulius paukščius neatrodė viliojantis. Vis dėlto įsidrąsinusi įsitikinau, kad ilgakojai stručiai labai jaukūs, draugiškai nusiteikę. Pastebėję ką nors blizgančio, tuoj tiesia kaklus, apžiūrinėja didelėmis gražiomis akimis. „Sako, kad stručiai – kvaili paukščai, tačiau pastebėjau, kad šeimininkus atskiria, ateina prie tvoros pabendrauti ir su kitais žmonėmis“, – pasakojo vyras. Jis tikino, kad stručių veisti neverta.
Girdėdamas mamos priekaištus, esą šis nuostolingas pomėgis nereikalingas, Tadas tikino, kad tai – daug geriau nei lošimų namuose pralošti viską, ką turi.
Nijolė BARONIENĖ
