REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ekonomistai įvairiais būdais prisidėjo prie to, koks yra šiuolaikinis pasaulis. Vyriausybės priima politinius sprendimus, atsižvelgdamos į ekonomistų pateiktus duomenis apie tokius dalykus, kaip BVP ir infliacija. Socialinės žiniasklaidos bendrovės naudojasi ekonomistų įžvalgomis apie žmonių elgseną, kad sukurtų funkcijas, skatinančias žmones naudotis jų platformomis.

Ekonomistai įvairiais būdais prisidėjo prie to, koks yra šiuolaikinis pasaulis. Vyriausybės priima politinius sprendimus, atsižvelgdamos į ekonomistų pateiktus duomenis apie tokius dalykus, kaip BVP ir infliacija. Socialinės žiniasklaidos bendrovės naudojasi ekonomistų įžvalgomis apie žmonių elgseną, kad sukurtų funkcijas, skatinančias žmones naudotis jų platformomis.

REKLAMA

Ekonomistai yra visa ko centre – nuo atsinaujinančiosios energijos kūrėjų skatinimo statyti daugiau vėjo jėgainių iki tokių technologijų milžinių, kaip „Google“ ar „Facebook“ elgesio reguliavimo. Apie tai rašo portalas „The Conversation“.

Tačiau tai tik viena istorijos pusė. Įdomu tai, kad kai akademiniai ekonomistai iš esmės sutinka vieni su kitais dėl ko nors svarbaus, likęs pasaulis dažnai visiškai ignoruoja šias išvadas. Ar jos – per daug prieštarauja intuicijai, per daug nepraktiškos, ar dar kas? Štai penki pavyzdžiai, kad tai galėtumėte nuspręsti patys:

REKLAMA
REKLAMA

1. Mažiausios kainos garantija ir didžiausia kaina

Mažmeninės prekybos įmonės nuolat teikia tokius pažadus dėl kainų: jei kur nors kitur rasite šią prekę pigiau, mes skirtumą padengsime. Tai matoma visur – nuo maisto prekių iki baldų parduotuvių ir vaistinių.

REKLAMA

Tačiau nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokios garantijos yra naudingos vartotojams, dešimtmečius kaupti įrodymai – nuo padangų pardavėjų iki maisto prekių parduotuvių – rodo, kad dažniausiai tai yra subtilus būdas mažmenininkams susitarti dėl aukštų kainų palaikymo.

Kai mažmenininkas siūlo mažą kainą, jis dažniausiai tai daro siekdamas pritraukti vartotojus, nes yra pigesnis už savo konkurentus. Tačiau jei įsipareigojate kainas derinti, kiekvieną kartą, kai jūsų konkurentas pasiūlo nuolaidą jūsų kainai, jūsų klientai žino, kad gali ateiti pas jus ir pasinaudoti ta pačia kaina.

REKLAMA
REKLAMA

Todėl konkurentas, siūlydamas nuolaidą, nieko nelaimi, o kainos išlieka aukštos. Įdomu tai, kad konkurentų susitarimas tarpusavyje nustatant kainas yra neteisėtas, tačiau kainų derinimas iš esmės būtent tai ir daro. 

2. Kam atitenka parama ir subsidijos

Vienas iš pirmųjų principų, kuriuos išmoksta ekonomikos studentas, yra tas, kad subsidijas gaunantys žmonės nebūtinai yra tie, kuriems jos naudingos. Pavyzdžiui, 2006 m. Prancūzijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad daugiau nei trys ketvirtadaliai nuomininkams skiriamų būsto subsidijų atitenka nekilnojamojo turto savininkams. 

Priežastis buvo ta, kad subsidijos skatino šeimas kraustytis į didesnius namus, o tų šeimų studentus – anksčiau tapti savarankiškais. Kadangi būstų skaičius rinkoje išliko gana pastovus, pagrindinis šios papildomos paklausos poveikis buvo tas, kad padidėjo didesnių būstų ir studentų būstų nuomos kainos, taigi mokesčių mokėtojų pinigai buvo pervedami tiems, kuriems jų reikėjo mažiausiai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Palyginkime tai su 2011–2012 m. Jungtinėje Karalystėje atlikto būsto pašalpų mažinimo poveikio tyrimu. Namų ūkiai, besinuomojantys didesnius būstus, kitaip nei Prancūzijoje, reikalavo mažesnių būstų, o tai sumažino kainas ir labiausiai pakenkė nuomotojams.

Kita vertus, skurdžiausi namų ūkiai jau gyveno nuomojamuose būstuose, kurie buvo per maži jų poreikiams, todėl realiai negalėjo persikelti į mažesnį būstą. Dėl šios priežasties jiems neliko nieko kito, kaip tik patiems įsisavinti sumažintas išmokas. 

Tiek Prancūzijos, tiek Jungtinės Karalystės pavyzdžiuose vietoj subsidijų būstui įsigyti vyriausybė turėjo tiesiog duoti nuomininkams pinigų ir leisti jiems patiems nuspręsti, ką su jais daryti. Taip žmonės būtų pasirinkę tinkamiausią būstą, o likusius pinigus išleidę kitiems dalykams, pavyzdžiui, geresniam maistui, švietimui ar sveikatos priežiūrai. 

REKLAMA

3. Gyventojų išlaidos ir taršos mokesčiai

Po Rusijos invazijos į Ukrainą smarkiai išaugo dujų ir degalų kainos. Vairuotojai turi mokėti daug daugiau, norėdami pripildyti savo degalų bakus, o daugelis namų ūkių susiduria su sunkumais dėl sąskaitų už elektrą.

Siekdamos kovoti su šia krize, Europos šalys, pavyzdžiui, Prancūzija, siūlo vartotojams nuolaidas degalams. Tai padeda žmonėms, tačiau taip pat tai – puiki žinia energijos tiekėjams. Daugeliu atveju tiekėjas yra Rusija, taigi energija tiesiogiai papildo Vladimiro Putino karinį biudžetą ir niekaip nepadeda sumažinti anglies dioksido išmetimo. 

Dauguma ekonomistų verčiau įvestų naujus tarifus rusiškai naftai ir taip padidintų noro finansuoti Rusijos karą kainą bei paskatintų įmones ir vartotojus, kai tik įmanoma, pereiti prie kitų energijos šaltinių. Pajamos, gautos iš pakeltų tarifų būtų galima panaudoti tiesioginei žmonių pagalbai – sumažinti kitus mokesčius arba finansuoti socialinę apsaugą. 

REKLAMA

Tačiau Jungtinėje Karalystėje elgiamasi visiškai priešingai. Vartotojams tenka mokėti daugiau už valstybinį draudimą, o kuro mokesčiai mažinami. 

4. Politikai sprendžia nebūtinai geriausiai

Norint įtikinti žmones pasitikėti jumis ką nors darant, vienas iš sprendimų – atimti galimybę vėliau persigalvoti. Centriniai bankai yra nepriklausomi nuo vyriausybių tam, kad investuotojai tikėtų: siekiant naudos per rinkimus su palūkanų normomis nebus žaidžiama.

Tačiau daugeliu atvejų vyriausybės nelinkusios perduoti sprendimų priėmimo nepriklausomoms institucijoms.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje kelios vyriausybės 2009–2017 m. išleido milijardus eurų infrastruktūrai, reikalingai sunkvežimių mokesčiui įvesti, ir tik prieš prezidento rinkimus visiškai jo atsisakė. Jei šio mokesčio įgyvendinimas būtų perduotas nepriklausomai agentūrai, šis fiasko nebūtų įvykęs.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kitas pavyzdys – Jungtinė Karalystė, neseniai pradėjusi kurti Bendros gerovės fondą, kuris pakeis skurdžiausiems regionams skiriamas ES lėšas. Naujoji sistema yra daug labiau centralizuota nei anksčiau, todėl sunku pasakyti, kiek tai bus suderinta su ankstesniu finansavimu.

Centralizuoti regioninės plėtros fondai taip pat gali būti linkę į favoritizmą ir politinį protegavimą, o tai Jungtinėje Karalystėje sumažintų pasitikėjimą vyriausybės planais „pakelti šalies lygį“.

5. Uždirbantys investuotojai daro kažką nelegalaus?

Nėra stebuklingos formulės, pagal kurią būtų galima numatyti trumpalaikius finansinio turto vertės pokyčius.

Žinoma, kai kurios investicijos duoda daugiau pelno nei kitos, o finansinių burbulų tikrai esama, tačiau bet kas, kas prašo patikėti, kad jie ilgainiui uždirbs daugiau pinigų nei rinka, arba meluoja, arba žino kažką, ko nežino likęs pasaulis. 

REKLAMA

Antruoju atveju tai vadinama prekyba vertybiniais popieriais naudojantis viešai neatskleista informacija. Tai neteisėta, nors tokių atvejų vis dar pasitaiko.

Pavyzdžiui, per 2008 m. finansų krizę su politika susiję investuotojai, kurie žinojo, kur įsikiš vyriausybė, uždirbo daug daugiau pinigų nei kiti. Istorijos apie finansų genijus gali būti daug patrauklesnės už tokias realijas, bet tai nereiškia, kad jos yra teisingos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų