Nors seniausių mados namų drabužių dizaineriai Lietuvą rinkosi anaiptol ne dėl pigios darbo jėgos, vis daugiau jų suka į pigesnes, kad ir prastesnės kokybės rinkas – Kiniją, Bulgariją, Turkiją.
Deimantas Dalibogas, bendrovės „Lėvuo“ generalinis direktorius, teigia, kad kai kurių prekybos tinklo platinamų prekinių ženklų – „Esprit“ ir „Gerry Weber“ drabužiai siuvami ir Lietuvoje. Jis įsitikinęs, kad užsakovai Lietuvos siuvyklas renkasi dėl kokybės, nes darbo jėga Lietuvoje nėra pigi. „Nesu pasaulinės drabužių gamybos ekspertas, bet manau, kad Lietuva turi savo privalumų, kuriuos išnaudoja dar nepakankamai, nors turi potencialo“, – svarsto D. Dalibogas.
Lietuvoje gaminamų siuvinių vertę patvirtina ir drabužių dizaineris Robertas Kalinkinas: pigios darbo jėgos esą ieškoma Kinijoje, Indijoje ar Vietname, o Lietuva ar Baltarusija jas nurungia gaminių kokybe. „Pavyzdžiui, Baltarusijos fabrikai įžymūs dėl siuvamų itin kokybiškų paltų ir audinių, bet kai į Lietuvą ateina „Burberry“, tikrai ne dėl to, kad gaminys 4 eurais pigesnis“, – teigia R. Kalinkinas.
Kokybę aukoja dėl kainos
Donatas Bubnys, Kauno įmonės „Fedora“ vadovas, prisimena, kad 1993 metais užsakovai Lenkiją paliko dėl geresnės kainos ir aukštesnės lietuviškos kokybės. Simboliška, tačiau būtent dėl geros kokybės ilgainiui juos privertė atsisakyti ir Lietuvos siuvyklos paslaugų. „Dar iki krizės paprašė mūsų gaminti prasčiau ir pigiau. O jei Lietuvoje nuleisi kartelę, ir kitam klientui gali pradėti gaminti prasčiau, nors jam reikia labai geros kokybės“, – aiškina jis.
D. Bubnys sako laukiantis, kol potencialūs klientai sugrįš iš Kinijos, ir neatmeta galimybės megzti naujus kontaktus su užsakovais. Pašnekovas įsitikinęs, kad Lietuvos gamintojams su jais bendradarbiauti verta, o geriausias laimikis, ko gero, būtų ispaniško kapitalo „Intidex“ grupės „Zara“ drabužių prekybos tinklo pasiūlymas. „Svarbu ir kainos, ir algos santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu siuvyklose. Dabar Lietuva dar patraukli, bet kai tik bus dar padidinta minimali mėnesinė alga (MMA), tokia nebebus. Viskas ant ribos, taigi laukiame“ – svarsto D. Bubnys.
Biržuose įsikūrusi siuvykla „Valdaura“ bendradarbiauja su Vokietijos prekės ženklais – „Betty Barclay“, OTTO katalogu, bet užsienio užsakovai keičiasi ir išmaino Lietuvos kokybę į pigesnę darbo jėgą. Pavyzdžiui, „Hugo Boss“ iš Biržų persikėlė į Gruziją. „Valdauros“ vadovas Valdemaras Kirstukas sako, kad užsakymų mąžta ir dėl pabrangusio darbo – padidinus MMA, užsienio mados milžinės nesivargina skaičiuoti darbo užmokesčio skirtumo. „Nuo 2008 metų trečdalis ar pusė įmonių, Lietuvoje teikusių tokias paslaugas, užsidarė. Dalis nutraukė veiklą ir padidinus MMA, o mes, visi likusieji, balansuojame ties riba. MMA didinimas atsiliepia jau dabar – daug kas keliasi į Turkiją, Bulgariją ar Rumuniją, kur pigiau. Juk nereikia išvežti jokių sudėtingų įrenginių, todėl tie, kurie nebijo rizikuoti, kad ir danai ar vokiečiai, radę, kur gaminti pigiau, išvažiuoja“, – aiškina V. Kirstukas.
Trūksta siuvėjų
V. Kirstukas neabejoja užsieniečių vertinama lietuviškų siuvinių kokybe, tačiau ji nuvertėja, kai ieškoma geresnių kainų: pigesnės darbo jėgos rinkose potencialūs užsakovai ryžtasi investuoti į gaminių kokybės patikrą. Augančios kainos toli gražu nėra vienintelis motyvas atsisakyti Lietuvos siuvėjų paslaugų: ne ką mažiau veikia ir mažėjanti gamybinė jėga. „Išvažiavo iš Vokietijos – išvažiuos ir iš mūsų, tik kiek tai truks, – retoriškai klausia pašnekovas. – Kitas klausimas: pas mus neberuošia nei siuvėjų, nei mechanikų, specialistų. Dar yra technologų, tačiau žemiškų darbininkiškų profesijų atstovų trūksta, svarsto V. Kirstukas. – Vyksta Darbo biržos mokymai, bet niekas nesiveržia į šį sudėtingą ir nelabai gerai apmokamą darbą.“
Dizaineris R. Kalinkinas tikina, kad užsienio drabužių prekybininkams svarbu gamybos pajėgumas – mažos siuvyklos nepretenduoja gauti stambių užsakymų, reikia fabrikų, kurių vienoje pamainoje dirbtų bent po kelis šimtus žmonių.
Griežti kokybės reikalavimai
R. Kalinkino teigimu, kruopščiai tikrinamas kas 20-as tūkstantinių partijų gaminys, tačiau jei vienas neatitinka kokybės kriterijų, brokuota pripažįstama visa, kad ir 15 tūkst. gaminių, partija. Taigi siuvyklos dėl griežtų reikalavimų ir didelės rizikos prarasti užsakymą pasiryžusios nedaryti jokių klaidų.
Vis dėlto, drabužių kokybė už prieinamą kainą – tik viena medalio pusė. Iš į Lietuvą pakliūvančių audinių galima sukurpti kitą rūbą, o dizainerių modelis – atgimti naujo drabužio pavidalu. R. Kalinkinas primena, kad drabužio lekalo kopijavimas – nusikaltimas, kaip ir garso ir vaizdo medžiagos autorių teisių pasisavinimas, tačiau pripažįsta: sovietų laikų praktika gyva ir šiandien. „Siuvykloje konstruktorius įvertina optimalų planą, detalių išdėstymą ant audinio, taip suskaičiuojamas ir medžiagos kiekis. Esu girdėjęs ir susidūręs, kad fabrikuose plano ir detalių išdėstymas būna labai netaupus, kad būtų galima išgauti tinkamą drabužio kritimo kryptį, kad šis gerai priglustų, – aiškina dizaineris. – Žinoma, siuvyklos praktikuoja kur kas ekonomiškesnį išdėstymą, kai lieka pakankamai audinio atraižų, o tada su likučiu daro daug ką: jei audinys plonas, iš jo gamina tokio paties kirpimo siuvinius sau ir draugams, bet parduoti medžiagų nelieka.“
Jis tikina, kad siuvyklos paiso sutarčių, lekalų individualumo jų nekopijuodamos, tačiau kai jos nutolusios nuo užsakovų, gali atsirasti įvairių paklaidų: modeliai kopijuojami, perdaromi, iš likusio audinio darbuotojai siuvasi drabužius sau, parduoda pažįstamiems. R. Kalinkinas tikina, ir pats jau spėjęs susidurti su neigiama plagijavimo patirtimi.
„Vis dėlto, plagijuoja labai dažnai, savo pagamintą firminį kirpimą arba apdaro dizainą pamatai toje pačioje siuvykloje, kur gaminys atkartojamas ir pritaikomas savoms reikmėms. Jį padaro paprastesnį, lengviau pagaminamą, nes įprastai dizainerių kūrinys – sudėtingesnis nei masinės gamybos produktas. Taigi, siekiant sumažinti kainą, supaprastinti gamybą, šis perdaromas, tačiau realiai – pavagiamas, – komentuoja dizaineris. – Buvo atvejų, kai siuvykloje ekonomiškai išdėsčius detales gautas audinių perteklius ir toje siuvykloje pamatėme žmones, apsirengusius drabužiais iš mūsų medžiagos, liūdna.“
„Fedoros“ vadovas D. Bubnys įsitikinęs, kad „mados“ terminas leidžia interpretuoti: pakeitus vos detalę, tai jau nebebus tas pats produktas. Anot jo, pati blogiausia patirtis – produkto kopijavimas, padirbinys, bet tai atskiras procesas. Autorystės tema aktualiausia vardinių, brangiausių drabužių kūrėjams.
„Nesusidūriau su produkto kopijavimu, tik su mada bendrąja prasme. Patys derindavome modelį – pasitaikydavo, kad pirkdavo mūsų, pateikdavo ir patys užsakovai, tačiau mes buvome tiekėjai. Niekada neturėjome autorinių sutarčių, – prisimena jis. – Žinoma, tai egzistuoja, mes galėjome prekiauti tais pačiais produktais, žinoma, be jų etiketės, niekas nedraudė gamybos likučio parduoti vietinėje rinkoje.“
Dizaineris sako, kad brangūs drabužiai vertingi dėl geros konstrukcijos, taigi jų lekalų žmonės iš rankų lengvai nepaleidžia. Kitaip jis nebūtų vienoje siuvyklų aptikęs vyriškų paltų, siūtų sovietų metais, naudojamų iki šiol.
Faktai: Tekstilės pramonė
Lietuvos pramonininkų konfederacijos atliktame pramonės lūkesčių indekse pažymima, kad jei minimalus darbo užmokestis būtų padidintas daugiau nei 1000 litų, daugiausia sunkumų patirtų maisto ir tekstilės gamintojai, atitinkamai 94 ir 100 proc. gamintojų
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis valandinis darbo užmokestis drabužių gamybos sektoriuje 2011m. buvo 8, 21 lito
Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos (LATIA) duomenimis, vidutinis tekstilės ir aprangos sektoriaus įmonių gamybinio pajėgumo apkrovimas – 67,6 proc., o atskirose įmonėse viršija 90 proc. Vidutinė ES apkrova 80,7 proc.
