Tik dainose dainuojama, kad lino gyvenimas ilgas kaip ir pats linas. Lietuvoje, kur linai augo nuo žilos senovės, jų gyvenimas jau baigėsi. Liko tik nostalgija ir kaltų ieškojimas, kodėl mėlynažiedžių auginimas pluoštui gaminti, pirminis jų perdirbimas tapo nepatrauklus.
Neteisinga sakyti, kad pas mus lino net kvapo neliko. Liko. Linų pluošto perdirbimas, bet ne lietuviškų linų, o užaugintų Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje. Lietuvoje iššukuoti ir suverpti linai keliauja į Italiją, ten virsta madingais ir brangiais drabužiais, kurie skirti ne vidutinio lietuvio kišenei. Tai gal ir teisūs tie žemdirbiai, kurie sako, kad buvusiems linų augintojams lieka tik Europoje užaugintų linų spaliai ir... kiniška sintetika.
Technika rūdija
“Linai buvo mano siela, o dabar jau praeitis. Numarinti per prievartą. Prieš įstojant į Europos Sąjungą žemdirbiai beveik mušėsi dėl linų auginimo kvotų. Už vieną hektarą linų valstybė skirdavo pusantro tūkstančio litų, o įstojus į Europos Sąjungą subsidijos sumažėjo beveik tris kartus. Ar reikia raginti žmones, kad jie augintų kviečius? Nereikia, nes jų auginimas yra skatinamas. Kas augins linus už dyką? Norėdama atgaivinti linininkystę valstybė turėtų sukurti specialią programą. Jeigu programos nebus, nebus ir linų. Europa buvo suinteresuota mus, priimdama į Sąjungą, išvaryti iš linų auginimo verslo. Ir padarė savo. Nusileidome derybose, o lenkai savo pasiekė", - apgailestavo Šakių r. Voniškių žemės ūkio bendrovės vadovas Henrikas Braškys.
Voniškių žemės ūkio bendrovė buvo viena didžiausių linų augintojų Šakių rajone, o Šakių rajonas - vienas linų auginimo lyderių Lietuvoje. Šiame regione būdavo užauginama daugiau nei trečdalis visų Lietuvos linų. Jau keleri metai Voniškių žemės ūkio bendrovė išimtinai verčiasi kviečių auginimu, gyvulininkyste ir nebesėja nė vieno hektaro linų.
Linai, bet ne tie
Šiemet nedideli linų ploteliai Lietuvoje dar siūravo. Bet ne tų linų, iš kurių gaunami šiaudeliai, gaminamas linų pluoštas, verpiami siūlai, o aliejinių linų. Iš jų spaudžiamas aliejus. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, aliejinių linų šiemet buvo pasėta 450 hektarų.
20 hektarų aliejinių linų šiemet buvo pasisėjęs ir Šakių r. Sintautų kaimo ūkininkas Valdas Piečaitis. Pasak ūkininko, šios kultūros auginimo procesas paprastas, ne taip, kaip pluoštinių. Pasėjai, patręšei, nukūlei. Lygiai kaip kviečius. Iš vieno hektaro ūkininkas prikūlė 1-1,5 t linų sėklų. “Kur jos dabar? Maišuose supiltos. Spausiu aliejų, turiu susikonstravęs šaltojo sėmenų spaudimo agregatą", - juokiasi ūkininkas.
Nusipirkti firminį ne kiekvieno ūkio savininko kišenė išgali. Aliejui spausti tinkamų kultūrų auginimu V.Piečaitis pradėjo verstis prieš ketverius metus. Augina kmynus, garstyčias, rapsus. Aliejinių linų tiek daug šiemet pasėjo pirmą kartą. Sėklų užsisakė iš Prancūzijos, nes Lietuvoje nerado. Sėmenų aliejų ūkininkas pardavinėja turguje, bet turi vilties išplaukti ir į platesnę rinką. “Norėčiau legalizuoti verslą ir dirbti", - planuoja ūkininkas. Kitados auginęs ir linus pluoštui gaminti, V.Piečaitis nebesitiki prie to grįžti, nors būdavę ir miela su linais dirbti, ir pelnas neblogas.
Išeities beieškant
Anksčiau pluoštinių linų perdirbimu bandžiusi verstis Šakiuose veikianti UAB “Aletovis" jau keleri metai verčiasi aliejaus spaudimu iš linų sėklų. Pasak bendrovės direktoriaus Arvydo Banevičiaus, šis verslas dar nenuvylė, nes paklausa yra didelė. “Esame vienintelė sėmenų aliejų spaudžianti įmonė Lietuvoje. Visą savo produkciją parduodame taip pat Lietuvoje, bet ne prekybos tinkluose, o vaistinėse. Vienintelė problema ta, kad mūsų išspaustas aliejus yra natūralus produktas, gaminamas be jokių konservantų, todėl jo laikyti ilgiau kaip keturis mėnesius negalima. Stengiamės aliejaus išspausti tiek, kiek pavyksta parduoti. Į kitas valstybes išvežti jo nesirengiame, nes kiekviena valstybė savo rinką saugo, ypač tokio jautraus produkto", - sakė “Aletovio" direktorius. Su šios bendrovės atributika aliejaus nedidelėse parduotuvėse galima rasti nebent Šakiuose ir Kaune.
A.Banevičius taip pat sutinka, kad linų auginimas Lietuvoje buvo neapsaugotas: “Europos rinka taip susitvarkė, kad lietuviai šioje srityje tapo nebenaudingi. Ir mūsų valdžia nugarą atsuko. Ūkininkams vienintelis rodiklis yra išgyvenimas. Jausmais negyvensi, valgyti reikia, todėl žemdirbiai labai greitai priėmė sprendimus. Dabar grįžti į pradinę situaciją būtų neįmanoma, nes brangi linų auginimo technika išparduota, fabrikai nunykę".
Iš buvusių keturių pirminio linų perdirbimo fabrikų likęs tik vienas, žemės ūkio kooperatyvas “Jurbarko linų verslas". Bet ir ši įmonė perdirbimu nebeužsiima. “Turime visą įrangą. Kol kas nieko neardome ir nepardavinėjame. Tiesiog nebedirbame. Nedaug vilčių, kad linų verslas atgims, bet sunaikinti tai, kas daug metų buvo kurta, nelengva", - sakė kooperatyvo direktorė Birutė Vasiliauskienė.
Kalta gamta ar žemdirbiai?
Žemės ūkio ministerijos Žemės ir maisto departamento Augalininkystės skyriaus vedėjo Vidmanto Ašmono manymu, linų auginimą Lietuvoje Europos Sąjunga iki šiol neblogai subsidijuoja. Už vieno hektaro linų auginimą ūkininkams mokama 587 litų išmoka. “Žemdirbių pajamos niekada nebuvo tik išmokos. Pagrindinis pelnas yra pajamos iš parduotos produkcijos, bet linų niekas neperka ir neperdirba, tad ir auginti nebėra tikslo", - sakė specialistas. Anot V.Ašmono, viena iš priežasčių, dėl ko išnyko pluoštinių linų auginimas, - suprastėjusi linų šiaudelių kokybė. O taip atsitiko dėl to, kad ne visi linų augintojai, imdami dosnias išmokas, investuodavo į jų apdirbimo techniką. Gelbėjant situaciją, 2006 m. buvo pradėta paramos linų augintojams programa. Augintojams sudarytos sąlygos nusipirkti Europoje naudotos linininkystės technikos už pusę kainos. “Buvo skirta 3,5 milijono, o panaudota vos 500 tūkst. litų. Nei praėjusiais, nei šiais metais niekas paraiškų gauti šią paramą nebeteikė", - apgailestavo V.Ašmonas.
Lietuvos linų augintojų ir perdirbėjų asociacijos koordinatorius Saulius Kokanauskas prie visų linų numarinimo priežasčių linkęs pridurti dar vieną - vis nepalankesnes gamtines sąlygas linams auginti Lietuvoje. Linai mėgsta ilgą, drėgną vasarą, kai yra pakankamai laiko šiaudeliams atsiklojėti, reikia labai geros technikos laiku ir gerai atlikti visus technologinius procesus. S.Kokanauskas įsitikinęs, kad linai į Lietuvą gali grįžti, gal ne tokiais mastais, kaip geriausiais linams auginti metais, bet panašiai. Jo manymu, Lietuvoje yra geros sąlygos auginti aliejinius linus, o jų šiaudelius ne užarti į žemę, o naudoti kurui gaminti.
