Vieninteliai dalykai, kuriais užsienietiška prekė lenkia lietuvišką - viliojanti pakuotė ir puiki rinkodaros kampanija. Tuo yra įsitikinę Lietuvos pramonininkai, pastebintys, jog šią tiesą vis garsiau skambant šūkiui „Pirk prekę lietuvišką“ ar tiesiog skatinami noro taupyti atranda daugiau pirkėjų.
Tad lietuviškos kosmetikos, buities chemijos, ekonominės klasės šunų ėdalo gamintojai prisipažįsta ekonomikos sulėtėjimą kol kas nelabai ir jaučiantys. Informacija apie nebrangią, bet gerą lietuvišką prekę sklinda iš lūpų į lūpas ir internetu.
Trūko informacijos
Pasak bendrovės „Maxima LT“ atstovės ryšiams su visuomene Renatos Saulytės, „Maximos“ tinklo parduotuvėse lietuviškų prekių apyvarta sudaro apie 60 proc. Didžioji dalis yra maisto produktai, bet nuperkama ir lietuviškos buities chemijos, drabužių.
Tiesa, vartojimas apskritai mažėja, todėl įvertinti, kiek išaugo lietuviškos produkcijos pardavimas, sudėtinga. Vis dėlto, anot R. Saulytės, remiantis „Maximos“ pastebėjimais, pirkėjo krepšelyje lietuviška prekė atsiranda vis dažniau.
Anot jos, iki šiol trūko informacijos apie lietuvišką produkciją, ypač ne maisto prekes, todėl pirkėjai tik dabar atranda kad ir mūsų gamintojų buities chemiją. Atkreipti dėmesį į Lietuvos gamintojus pirkėjams padeda nuo vasario pabaigos prasidėjusi akcija, raginanti pirkti prekę lietuvišką - tokie gaminiai yra pažymėti specialiais ženklais, taip pat vyksta populiariausio maisto produkto rinkimai.
„Kalbėsime su Lietuvos tekstilininkais dėl konkurencingos kainos bei kokybės gaminių“, - planus plėsti lietuviškų prekių asortimentą dėstė R. Saulytė.
Jos teigimu, tyrimai rodo, jog pirkėjai lietuvišką gaminį sieja su geresne kokybe ir natūralumu. Apie 80 proc. jų yra netgi pasiryžę už prekę mokėti brangiau vien todėl, kad ji yra lietuviška. Be to, taip yra paremiami vietos gamintojai.
„Lietuviški E - nebaisūs“
Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko, pramonininkų šūkis „Pirk prekę lietuvišką“ nepraėjo be atgarsio - remti mūsų gamintojus ėmė skatinti „Respublikos“ dienraštis, „Maxima“, Žemės ūkio rūmai pradėjo steigti ekologinius turgelius didžiuosiuose miestuose, ir apskritai tarp parduodamų prekių išaugo pagamintų Lietuvoje dalis.
Tai padeda išlaikyti pinigus Lietuvoje, mažinti einamosios sąskaitos deficitą ir netgi gerinti kriminogeninę situaciją. Nupirkdamas Lietuvoje pagamintą produktą išsaugai kaimyno darbo vietą, ir jam neprireiks ateiti pas tave vogti - hipotetinį pavyzdį pateikė S. Besagirskas.
„Lietuviškos plataus vartojimo prekės yra mažiau reklamuojamos. Ateina iš užsienio didesnis koncernas su prastesne produkcija, bet įgyvendina profesionalią rinkodaros kampaniją. Nors kartais ir žiūrime į tą pačią nuolat per televiziją transliuojamą reklamą su šypsena, parduotuvėje ji dažnai lemia mūsų apsisprendimą, nepaisant to, kad prekė būna ir brangesnė“, - sakė jis.
S. Besagirsko teigimu, pramonininkams organizuojant „Metų gaminio“ konkursą lietuvišką produkciją vertinančios ekspertų grupės atkreipia dėmesį, jog mūsiškuose produktuose nėra tiek chemijos, dažikliai būna natūralūs ir panašiai.
„Pažiūrėjus į etiketes net ir po tomis lietuviškomis E, kurių yra gerokai mažiau nei užsienietiškuose, slepiasi ne tokie jau ir baisūs dalykai - citrinos rūgštis, kepimo milteliai, mielės“, - paaiškino S. Besagirskas.
Anot jo, importinės prekės turi tik du pranašumus - gražesnę pakuotę ir geresnę rinkodaros kampaniją. Tiesa, pavyzdžiui, lietuviški baldai nuo užsienietiškų paprastai atsilieka dizainu, tačiau jau turime ir šia prasme koja kojon su kolegomis iš svetur žengiančių gamintojų.
Be to, ir atsakomybė vietos gamintojo esanti kita. „Juk bet kada gali nuvažiuoti į Ukmergę ar Marijampolę ir net į akį duoti direktoriui, kurio vadovaujama įmonė pardavė tau nekokybišką prekę“, - juokavo S. Besagirskas.
„Kalbant apie maistą, išvis nematau priežasties, kodėl reikėtų rinktis nelietuvišką produktą. Nebent tokiu atveju, jeigu lietuviško analogo nėra. Jeigu žvelgtume ne į pačius pigiausius, orientuotus į mažas pajamas gaunančius žmones, produktus, jie tikrai yra kokybiški“, - sakė jis.
Kai kuriais atvejais lietuviška produkcija esanti brangesnė už lenkišką ar kinišką, tačiau papildomas litas atsiperka su kaupu. Anot S. Besagirsko, jei turėtume daugiau informacijos apie kai kuriuos pigesnius gaminius, ko gero, jų niekada nepirktume.
Natūralios, sveikos ir nebrangios lietuviškos produkcijos troškimą išduoda ir vinguriuojančios eilės turgeliuose. Anot S. Besagirsko, žmonės pasiilgo nenupurkšto obuolio, nebenori raudonais dažais nuspalvintos dešros, kurioje perpjovus atsispindi automobilių šviesos.
„Sunkiausia - pirmą kartą“
Mantas DYBURIS, AB „Higėja“ direktorius:
Visada buvo tokia tendencija, kad sunkiausia privilioti pirkėją įsigyti mūsų pagamintą prekę pirmą kartą. Kiek esame stebėję, apie 90 procentų pabandžiusiųjų lieka nenusivylę ir perka vėl. Dabar kaip tik yra didesnė galimybė pirkėjams mus atrasti, tik tiek, kad vartojimas apskritai yra smukęs, todėl net ir pigesnės mūsų produkcijos masiškai pirkti nepuolama. Iki pat praėjusių metų pabaigos stebėjome mūsų apyvartos kilimą. Sausis ir vasaris visada mums yra šiek tiek prastesni mėnesiai, todėl tiksliau aptarti tendencijas būtų galima tik po kovo ir balandžio. Iniciatyvą, skatinančią pirkti lietuviškas prekes, vertiname labai teigiamai, tik ji yra truputį pavėluota - aplinkinės šalys jau seniai tai daro. Prekės, bent jau mūsų, yra geros, kokybės ir kainos santykis yra geresnis nei reklamuojamų užsienietiškų.
„Moka skaityti etiketes“
Linas ČEREŠKA, UAB „Biok“ direktorius:
Įžvalgos, kad sunkmečiu siekdami sutaupyti pirkėjai atsigręžia į pigesnius lietuviškus gaminius ir lieka maloniai nustebinti, yra teisingos. Nors ekonominė situacija sudėtinga, paskutinius kelis mėnesius - gruodį, sausį, vasarį - mūsų apyvarta netgi auga. Paskutinis praėjusių metų ketvirtis atnešė mums visų laikų pardavimo rekordą. Palyginti su 2007-aisiais, pardavimas ūgtelėjo 49,5 procento. Jaučiame, kad keičiasi vartotojų elgsena - žmonės ieško akcijinių pasiūlymų, pridėtinės vertės. Stebime bendraujančiuosius forumuose - ten keičiamasi informacija, kur tuo metu galima pigiau įsigyti kremo ar šampūno. Vartotojai darosi išprusę, moka skaityti etiketes ir, jei mato, kad lietuviškas produktas kokybe nenusileidžia, o kaina mažesnė, renkasi lietuviškąjį. Pavyzdžiui, mūsų kremo kaina už užsienietiškojo, mūsų laikomo konkurentu, yra mažesnė perpus.
„20-40 procentų pigiau“
Aldona GRINIENĖ, „KG Group“ viešųjų ryšių vadovė:
„Kauno grūdų“ gaminamo šunų ėdalo pardavimas auga. Augimą lemia pačios rinkos plėtimasis - didėja namuose laikomų augintinių skaičius, ir didesnė dalis žmonių maitina savo augintinius specializuotu ėdalu, o ne maistu nuo stalo. Auga ir „Kauno grūdų“ užimama rinkos dalis. Tai reiškia, kad dalis žmonių dažniau renkasi „Kauno grūdų“ pagamintus šunų ėdalus. Pagrindiniai kokybiniai parametrai - baltymai, riebalai, ląsteliena - importinio ir „Kauno grūdų“ šunų ėdalo yra labai panašūs. Tačiau kainos „Kauno grūdų“ šunų ėdalo parduotuvėse yra apie 20-40 procentų žemesnės. Mažesnė savikaina atsiranda dėl mėsos produktų, kuriuos „Kauno grūdai“ įsigyja Vilniaus ir Kaišiadorių paukštynuose, ir grūdinių kultūrų pirkimo dideliais kiekiais per savus elevatorius, taip pat mažesnių logistikos kaštų.
„Tapo labiau matoma“
Marius BUSILAS, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdantysis direktorius:
Lietuviška produkcija tapo labiau matoma parduotuvių lentynose ir labiau žinoma, ją paprasčiau surasti ir atrasti. Iniciatyva paremti Lietuvos gamintojus yra gera ir laiku. Tendenciją, kiek išaugo lietuviškos produkcijos pirkimas, įvertinti sunku dėl visos prekybos mažėjimo, tačiau pastebėta ji neabejotinai buvo. Jeigu yra iš ko rinktis, visada imu lietuvišką.
Giedrė Norvilaitė
