Taigi, Skandinavijos šalyse egzistuoja sava šiuolaikinės rinkos ekonomikos atmaina, kuri paprastai vadinama skandinaviškuoju kapitalizmu. Joje vidutiniai gerovės rodikliai palygintini, pavyzdžiui, su Amerika, bet dėl mažesnės nelygybės ir didesnio valstybės vaidmens, sprendžiant socialinio aprūpinimo klausimus, daugeliui atrodo, kad žmonės Skandinavijoje gyvena turtingiau. D. Acemoglu, J. Robinsono ir T. Verdierio darbe ši ekonominės struktūros atmaina vadinama „mielu“ (angl. cuddly) kapitalizmu; rašo slon.ru.
JAV, priešingai, egzistuoja „negailestingas“ (angl.cutthroat) kapitalimas. Ten nelygybė didesnė, ir, atitinkamai, konkurencija taip pat didesnė – verslininkai mato, kad sėkmingai dirbantys žmonės gauna žymiai daugiau už dirbančius nesėkmingai, todėl labiau stengiasi nugalėti konkurencinėje kovoje (Skandinavijoje skirtumas tarp sėkmingai ir nesėkmingai dirbančių žmonių pajamų žymiai mažesnis, tad ir stengtis ypatingų stimulų nėra). Aršios konkurencinės kovos natūralus rezultatas - technologinės naujovės. Todėl būtent JAV yra šalis, pirmaujanti mokslo ir technikos srityje. Ten taip pat daug itin turtingų žmonių, tačiau daug ir vargšų, nors vidutinė žmonių gerovė palygintina su skandinaviška.
Dėmesio, klausimas: kodėl dabar – globalizacijos, interneto ir atvirų sienų epochoje – pasaulyje tvirtai šaknis įleidę šie du labai skirtingi rinkos ekonomikos variantai? Kodėl visur nenugalėjo skandinaviškasis socializmas? O gal praėjo dar per mažai laiko, bet ateityje būtinai nugalės koks nors vienas modelis – skandinaviškas arba amerikietiškas?
Norėdami atsakyti į šį klausimą ekonomistai parengė matematinį modelį (su kuriuo visi gali susipažinti pirminiame pranešime), o mes iš karto pereisime prie išvadų. Pasirodė, kad stabili pusiausvyra globalioje ekonomikoje gali būti pasiekta, kada dalis šalių eina „negailestingu“ keliu, o likusios – „mielu“. Maža to, jeigu jau kartą taip susiklostė, kad vienos tapo „negailestingomis“, o kitos - „mielomis“, tai ateityje skirtumas tarp šių dviejų visuomenės organizacijos tipų ne mažės, o didės. Dalykas tas, kad globaliame pasaulyje generalizuota Amerika ir generalizuota Skandinavija gali vystytis tik viena kitos sąskaita. Patys aktyviausieji išvyksta į JAV, ten konkuruoja, kuria naujoves, bet laikui bėgant, šios naujovės paplinta ir Skandinavijoje. Tai neleidžia „mieloms“ šalims prasimušti į lyderius, tačiau leidžia palaikyti neblogą vidutinį gyvenimo lygį. Tokiu būdu vyksta tarptautinė prekyba, bet tik ne prekėmis – eksportuojami novatoriai, importuojamos inovacijos.
Pranešimo autoriai pažymi, kad tai tik vienas iš pirmųjų darbų apie ekonomikos augimo globalizuotame pasaulyje dėsningumus, ir šis darbas yra „spekuliatyvus“. Nepaisant to, D. Acemoglu, J. Robinsonas ir T. Verdieris siūlo pamąstyti štai apie ką. Jeigu, tarkime, mes savo šalyje pradedame kurti ir remti profsąjungas ir socialiai demokratines partijas (arba, atvirkščiai, skatinti bekompromisinę konkurenciją), tai šie veiksmai turės įtakos ne tik mums – kokia nors kita šalis priverstinai prisiims „negailestingos“ kapitalistinės ekonomikos vaidmenį. Be to, pasukti iš kartą pasirinkto kelio sudėtinga - juk tada reikės iš dalies piliečių atimti turimas privilegijas. „Negailestingoje“ šalyje nukentės turtingieji, o „mieloje“ – neturtingieji sluoksniai.
