Tiek ekonominio pakilimo, tiek nuosmukio, tiek sąstingio metu nėra vieno vyraujančio požiūrio tarp verslininkų į tai, kaip turėtų būti kontroliuojama rizika. Mes manome, jog kiekvieno skirtingo ekonominio ciklo metu, turi būti pritaikytas skirtingas požiūris į riziką – į vieną iš aukščiau išvardytųjų.
Rizika atsiranda todėl, jog joks žmogus negali objektyviai įvertinti realybės, todėl atsiranda neatitikimai tarp jos bei to, kas iš tikrųjų vyksta realiame pasaulyje. Dar blogiau, bendrovė ir ją atstovaujantis vadovas gali turėti skirtingą požiūrį į riziką ir tai, kaip reikėtų ją valdyti.
Galiausiai, tam tikras požiūris gali netikti prisiminus verslo aplinką. Rinka gali būti neaiški su didžiule nežinomybe. Taip pat rinka gali būti auganti kai, rodos, neaugti neįmanoma. Žinoma, rinka gali smukti, tuomet vėlgi tenka taikyti skirtingą požiūrį į rizikos valdymą.
Dvylika netinkamų požiūrių į riziką
Turint omenyje, kad bendrovės savo strategiją renkasi atsižvelgiant į lūkesčius dėl ekonomikos bei rinkos tendencijas, galima išskirti dvylika neatitikimų tarp požiūrio į riziką bei verslo aplinkos. Visus šiuos neatitikimus pavaizdavome žemiau esančioje diagramoje.
Dvylika klaidingų požiūrių į rizikos valdymą (nuotr. Organizatorių)
Įstrižai matricą matome teisingus požiūrius į rizikos valdymą tam tikru ekonominiu laikmečiu. Norėdami suprasti, kodėl visi likę dvylika požiūrių yra klaidingi, žemiau palyginu bendrovės ir jos atstovo požiūrį į rizikos valdymą bei ekonominį laikmetį, ir to pasekmes.
Nežinomoje rinkoje, sunku prognozuoti pokyčius. Tai finansinio nesaugumo pasaulis, kai verslas bet kuriuo metu gali smukti žemyn. Maksimalistai, konservatoriai bei vadovai turi ribotus prognozavimo įgūdžius. Kiekvienas iš jų bando nujausti vyraujančią aplinką ir pagal tai kuria bendrovės strategiją, galiausiai visi lieka nusivylę.
Smunkančioje rinkoje, verslas patiria didelių nuostolių, daugelis bankrutuoja. Lūkesčiai bei nuotaikos šiuo laikotarpiu yra prastos. Žinoma, maksimalistai bei vadovai yra nemaloniai nustebinti. Tiek pirmieji, tiek antrieji nustebinti nuostolių dydžiu. Pragmatikai nustebę, jog jų diversifikacijos strategija nepasiteisino.
Augančioje rinkoje, verslas generuoja pelną, daugelis bendrovių plečiasi. Tai periodas, kurio metu formuojasi finansinis burbulas. Vadovų ir konservatorių valdomas verslas auga, tačiau jie itin nustebę, jog maksimalistai auga dar sparčiau. Pragmatikų prižiūrimos bendrovės taip pat patiria augimą, ir yra tuo maloniai nustebintos.
Sąstingio rinkoje, vėlgi, sunku prognozuoti pokyčius. Tai naujasis „normalus“ pasaulis. Maksimalistai nustebę, kad jų valdomos bendrovės nepasiekia užsibrėžtų tikslų, o tuo tarpu konservatoriai nesuvokia vadovų sėkmės veiksnių. Galiausiai, pragmatikų likimas daugeliu atvejų priklauso nuo paprasčiausios sėkmės.
Du būdai toleruoti rizikos valdymą
Keičiantis verslo aplinkai, privalo keistis ir vadovų požiūris į riziką. Yra du rizikos toleravimai būdai, iš kurių vienas teisingas, o kitas klaidingas. Pastarasis yra kai bendrovių vadovai nenori keisti požiūrio į pasikeitusią verslo aplinką, nenori taikstytis, yra nelankstūs. Tokiu atveju, žinoma, patiriami nuostoliai arba visiškas žlugimas.
Antrasis būdas yra teisingas, t.y. kai vadovai supranta turintys keisti požiūrį ir adaptuotis prie besikeičiančios verslo aplinkos, yra pakankamai lankstūs. Kai kurių bendrovių valdyba nusprendžia pakeisti vadovą, tarkim, ekonominio sunkmečio metu maksimalistas keičiamas konservatoriumi. Tai taip pat yra geras sprendimas.
Bendrovės, besivadovaujančios pastaruoju būdu, sulauks didžiulio augimo ekonominio pakilimo metu ir apsisaugos nuo didžiulių nuostolių ekonominio sunkmečio metu, kai daugelis bendrovių tuo metu užsidarinėja. Svarbiausia, kad bendrovių valdybos laiku identifikuotų pokyčius ir priimtų atitinkamus sprendimus.
