Nors po „Snoro“ gyventojai pasimokė nebepirkti bankų siūlomų sudėtingų produktų, už Ūkio banko pertvarkymo procesą daugiausia teks sumokėti Indėlių ir investicijų draudimo fondui. Tai reiškia, kad už Ūkio banko problemas turės susimokėti ir kitų bankų klientai, antradienį ISM Vadybos ir ekonomikos universitete vykusiame renginyje teigė Investuotojų asociacijos (IA) valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis.
„Kai kurie tapatina šį fondą su valstybe, bet iš tiesų taip nėra, nes lėšas į jį suneša ir kiti bankai, gavę kitų klientų indėlių. Per metus fondo pajamos siekia apie 170 mln. litų. Taigi už Ūkio banko žlugimą sumokės ir kitų bankų klientai“, – kalbėjo Investuotojų asociacijos vadovas ir pridėjo, kad minėtas fondas galėtų pasipildyti, jei pavyktų greitai išspręsti „Snoro“ bylą.
Pavojaus ženklai
Pasak V. Plunksnio, Ūkio banko negandos buvo matomos iš anksto, tačiau kontrolieriai neįdėjo pakankamai pastangų, kad būtų išvengta nelaimės.
„Ūkio bankas tapo viena mėgstamiausių spekuliantų pozicijų – buvo galima daug uždirbti, o vėliau beveik viską prarasti. Gaila, bet bankas turėjo apie 10 tūkst. smulkiųjų akcininkų, dėjusių viltis, kurios buvo nepagrįstos“, – apgailestavo jis.
V. Plunksnio teigimu, IA dar 2009 metų rugsėjį žiniasklaidoje įspėjo, kad Ūko bankas sparčiai didina investicijas į nekilnojamąjį turtą (NT). Tuomet, 2012-ųjų, pradžioje buvo atkreiptas dėmesys, kad Ūkio bankas dėl tam tikrų neigiamų aplinkybių NT rinkoje patyrė nuostolių.
IA taip pat sukritikavo „Žalgirio“ stadiono perėmimą už 357 mln. litų. Pasak V. Plunksnio, šios objekto vertė tuo metu galėjo būti nepagrįstai padidinta, bet tuomet Lietuvos bankas nebuvo linkęs to sureikšminti.
Vardydamas pavojaus ženklus, rodančius apie artėjančią Ūkio banko problemą, V. Plunksnis teigė, kad pirmas požymis buvo tai, jog grynosios palūkanų pajamos buvo neigiamos.
„Jei bankas yra pritraukęs indėlių, tarkime, už 2 mlrd. litų ir už juos moka 3 proc. palūkanų, tuomet joms išleidžia 60 mln. litų. Tačiau paskolų išdalijęs yra mažiau ir iš jų susirenka mažesnę sumą. Trumpai tariant, bankas savo kreditoriams sumoka daugiau nei gauna iš indėlininkų“, – aiškino IA valdybos pirmininkas.
Antras nerimą keliantis ženklas, anot V. Plunksnio, yra neskaidri akcininkų struktūra. Pats V. Romanovas Kaune privatizavo nemažai tekstilės įmonių, taigi Ūkio banko steigėjais tapo Kauno įmonės, kurios vėliau bankrutavo. Pats V. Romanovas oficialiai Ūkio banko akcininku tapo 2004 metų pabaigoje.
„Ilgą laiką Ūkio banko akcininkai buvo lengvatinio apmokestinimo bendrovės, kurios prašydavo įsigyti iki 10 proc. akcijų paketus. Lietuvos bankui tai nepatiko, buvo siekta išgryninti šią situaciją, tačiau tai užtruko kelerius metus“, – pasakojo V. Plunksnis.
Tarp pavojaus indikatorių jis paminėjo ir brangiai įsigytą NT, kuris anksčiau buvo sietas su V. Romanovu. Be to, Ūkio bankas finansavo akcininko projektus, kurie vėliau žlugo.
Kainuos daugiau nei „Snoras“
V. Plunksnio teigimu, Lietuvos banko strategija sprendžiant Ūkio banko procesą buvo komunikuoti pranešimais be skaičių.
„Šalyse, kur bankų bankrotas nėra dažnas reiškinys, Lietuvos banko teigimas, kad [Ūkio banko] veikla stabdoma laikinai, reiškia, jog tai bus amžinai, – tvirtino IA valdybos pirmininkas.
Anot V. Plunsknio, Ūkio banko procesas kainuos daugiau nei banko „Snoras“.
„Lietuvos bankas pasimokė iš buvusių klaidų ir pats proceso administravimas nebus labai brangus. Visus šokiravo administratoriams išmokėti atlyginimai. pagrindinis skirtumas tarp šių procesų yra, kad „Snoro“ atveju didžiąją nuostolių dalį prisiėmė privatūs kreditoriai, o Ūkio banko atveju po „Snoro“ bankroto žmonės laikė tik indėlius, nepirko sudėtingų produktų. Šį kartą nuostolių patirs Indėlių ir investicijų draudimas“, – komentavo V. Plunksnis.
Primename, kad šių metų vasario 12 dieną Lietuvos bankas sustabdė Ūkio banko veiklą ir paskyrė laikinąjį administratorių. Lietuvos banko teigimu, Ūkio bankas nevykdė kapitalo pakankamumo reikalavimų.
Mindaugas Samkus
