Karolina STAŽYTĖ Ruduo – derliaus nuėmimo metas. O labiausiai šiųmetine sodų bei daržovių gėrybių gausa galima pasidžiaugti didžiajame, viso rajono ūkininkus kas šeštadienį sutraukiančiame Tauragės turguje. Jo prekystalius nugula ne tik derlius, bet ir iš svečių šalių parkeliavę naudoti įrankiai, baldai, įvairiausia buitinė technika ar apdarai. Mėsos paviljonas vilioja išskirtinės kokybės mėsa, gėlių kampelis – ryškiaspalviais žiedais. Pasak UAB „Elasa“ direktorės Janinos Leikienės, šeštadieniais turgavietėje iš viso prekiauja apie 300 pardavėjų, tačiau daugelio jų nuotaikos niūros. Mažėjant pirkėjų srautui, Rusijai įvedus embargą, daugeliui prekiautojų prekyba turguje virsta tikru galvos skausmu. Šypsenų į jų veidus neatneša ir žodis „euras“, dėl kurio turgaus laukia itin sudėtingi laikai. Tiesiogiai iš praėjusio šeštadienio didžiojo Tauragės turgaus – prekiautojų mintys, baimės bei įžvalgos.
Prekyba prasideda dar neperžengus turgaus vartų. Automobilių sustojimo vietose pirkėjus pasitinka pačios „einamiausios“ šio meto prekės – bulvės. Norkaičiuose 7 hektarus (iš jų apie 1 ha užsodintas bulvėmis) žemės valdantys bei save naujakuriais ūkininkais vadinantys Marytė ir Pranas Paulauskai mane pasitinka su šypsena. Pasak jų, bulvių derlius šiemet geras. Kiek prasčiau su morkomis – joms žemelė buvo per sausa. Kilogramas pašarinių bulvių iš Paulauskų rankų atsieina 20 ct, skirtų žmonėms valgyti – 60 ct. Prekė šiemet kiek pigesnė.
– Natūralios jos pas mus, be chemikalų užaugintos. Sergu astma, tad vien dėl to purkšti negaliu, – su pasididžiavimu, pirštu ore bakstelėjusi priekaboje sukrautų bulvių link, tarė Marytė. – Sunkoka gal tik dėl to, kad vartai į Sovetską užsidarė. Po penkis maišus vis ten nuveždavome – žmonėms į namus pristatydavome. O dabar nebeina. Gerai ir kopūstai eidavo. Rusai pamato, kad mašina su lietuviškais numeriais, ir net siūlyti nebereikia, patys prilekia prie lango.
Paulauskų ūkyje – ir 12 raguočių, kalakutai, antys, vištos. Rankos mostu pavaizdavusi kirvio kirtį, neva, „kikšt“ per sprandą, ir galvos nėra, Marytė pasiūlo prieš pat Kalėdas užsukti vienos vištaitės pasiimti. Atsisveikinusi su maloniais pašnekovais, kitą, prekiaujantį morkomis ir bulvėmis, aptinku tik įžengusi per mažuosius turgaus vartus. Žygaitiškis Jonas daržovėmis prekiauti pradėjo tik šiemet. Kaip pats teigia, namie valgytojų sumažėjo, tad nukasus 12 arų užimančius laukus atsirado atliekamų bulvių. Kilogramo kaina svyruoja nuo 50 iki 70 ct.
– Pažiūriu, kiek pas kaimyną kaštuoja, ir 10 ct pigiau pardavinėju. Žygaičiuose galime vykdyti tik natūrinius mainus – turgelio nėra. Aš kaimynui morkų, jis man – kopūstų, – šyptelėjo Jonas.
Į mūsų pokalbį staiga įsitraukė pirkėja. Įsigijusi litą už kilogramą kainuojančių morkų, moteris prisipažino turguje perkanti kone viską.
– Čia lankausi beveik kiekvieną savaitgalį. Turiu savus pardavėjus. Jei matau, kad šalia morkų pardavinėja vynuoges, kitus pietietiškus vaisius – neperku. Viskas atvežta, – pabrėžė ji.
Atsisveikinusi su Jonu, už kelių žingsnių aptinku į plastmasinius butelaičius supilstytą natūralų linų sėmenų aliejų pardavinėjančią Oną. Iš Suvalkijos kilusi moteris linus augina Šakių rajone. Tai – iš tėvų perimta tradicija. Butelaitis kainuoja 13 Lt. Spaudžiamas aliejus specialiose aliejinėse.
– Linų pluošto niekas Lietuvoje nebeperka. Nyksta ši rinka. Koks jo skonis? Paragavus „baksteli“ šiek tiek į liežuvio galą. Pajusti galima ir riešutų aromatą. Laikyti reikia šaldytuve. Sunaudoti – per mėnesį. Kepti jame nederėtų, nes termiškai apdorotas organizmui nenaudingas. Be to, kepant labai putoja, tad bulvinių blynų keptuvėje nerastumėte, – pašmaikštavo Ona.
Išgirdusi patarimą linų sėmenų aliejų sumaišyti su ricinų aliejumi ir išsitrinti plaukus, su suvalkiete atsisveikinu ir žygiuoju toliau. Viduryje turgaus – grūdų bei pašarų pardavėjai.
– Mes patys neauginame. Tik perpardavinėjame. Grūdus auginantys ūkininkai iš Piktupėnų išsirikiavę kitoje turgaus tvoros pusėje. Tauragės žemės per rūgščios. O šiaip reikia pripažinti, jog laikai ne kokie. Trūksta pirkėjų. Be to, šiemet žieminiai grūdai dar ir iššalo, tad nekoks derlius. Smukdo prekybą ir politika. Reikėtų Vilnių atjungti nuo Lietuvos, nes ten tik veltėdžiai sėdi, kurie minta iš mūsų triūso, – vienas per kitą kalbėjo prekiautojai grūdais.
Šalia jų įsikūrusi vištų, gaidžių bei kiaušinių pardavėja Nijolė. Juodos bei raibos 3,5 mėn. vištos kainuoja po 17 Lt, dedeklės – po 25 Lt. Kaina palyginus su pernai nesikeitė. Pakalbinta moteris teigė prekiaujanti jau 30 metų, bet tokių sunkių laikų dar nėra buvę. 10 metų viskas eina tik žemyn ir žemyn, nes koncentruojamasi į stambiuosius ūkininkus.
– Ko tik aš nesu dariusi. Ir auginusi paukščius, ir pešusi juos, ir skerdieną pardavinėjusi. Šiuo metu vištas perku iš paukštyno, trumpai paauginu ir perparduodu. Sunku ir kombinuotųjų pašarų pardavėjams. Štai prieš mane sėdinčiam vien mašiną, kuria prekes vežioja, išlaikyti per metus kainuoja apie 2000 Lt. O kai parduoti per savaitę 5 maišus, kaip uždirbti? – piktinosi Nijolė.
Mums bediskutuojant apie tai, kokia supuvusi šiandienos politika, narveliuose kudakuojančiomis vištomis susidomėjo vienas vyriškis. Paprašęs į maišą įmesti 5 paukščius, vyras su žmona ėmė ginčytis, kurios geresnės. Paklaustas, kam jam vištos, vyrukas šmaikščiai mestelėjo:
– Kad lapės pasisotintų ar kaimynai vogdami turėtų ką veikti. Tiesiog nusiėmiau karūną, užsidėjau kepurę. Gavau pašalpą, būsiu pradedantysis ūkininkas. Gerai, reikia eiti, o tai prekės maiše uždus.
Reikia eiti ir man. Suku prekiautojų daržovėmis ir vaisiais link. Tarp pustuščių prekystalių pastebiu šviežiai skintomis vaistus pakeičiančiomis žolelėmis jau trečius metus prekiaujančią moteriškę. Pundelis šalavijų, mėtų, melisų ar bazilikų kainuoja vos litą. Sėkmingą dieną, kaip teigia senolė Elena, pelnas siekia 10 Lt, prastesnę – vos 5 Lt.
– Ne dėl uždarbio čia einu. Iš įpratimo. Man, senam žmogui, tai geras laiko praleidimo būdas. Auginu žoleles sode. Vasarą džiovinu namuose, „ant aukšto“. Pardavinėju dar ir šalpusnio žiedus, beržų lapus, širdažoles, čiobrelius. Mažėja, vaikel, ir pirkėjų, ir prekiautojų. Jei taip ir toliau, užsibaigs turgus, – galvą pakraipė ji. – Nori, gėlę tau padovanosiu? Sūnus iš Norvegijos sėklų parvežė. Užsiauginau įdomybę. Sprige ją vadinu. Taip ant pakuotės rašė.
Dovanos nepriimu, bet pastebiu, jog šalia Elenos prekiaujama lenkiškomis daržovėmis. Pakalbinta pardavėja patvirtina tik tai, kad kainos, palyginus su pernai, nepakito, tačiau pirkėjų gerokai sumažėjo. Prekiauja ji esą ne tik lenkiška produkcija, bet ir lietuviškais agurkais. Būtent jų pasverti kilogramą paprašė prie mūsų priėjusi pirkėja iš Šilalės. Moteris teigė į turgų užsukanti dažnai. Maišelyje agurkai gulė šalia dukrai ką tik nupirktos striukės bei kojinių žiemai.
Už kelių metrų pardavinėjami lietuviški antaniniai obuoliai. Jų nesumaišytum su niekuo. Šalia – džiovintos medetkos, namie užauginti česnakai, krapai, garbanotosios ir lygiosios petražolės.
– Išėjau į pensiją ir jau penkti metai vis ateinu į turgų. Šiandien atsivežiau 10 kg obuolių. Pardaviau 8 kg. Sektųsi dar geriau, jei lenkiškų vis kas neužvežtų, – teigė antaninių obuoliukų savininkė Zita.
Įsiterpusi į pokalbį, lenkišką produkciją ėmė peikti ir Zitos pažįstama Stasė.
– Matot tą bobą man už nugaros? Ji kartą įkišo lenkiškas braškes, o teigė, kad lietuviškos. Paragavau ir grįžau pas ją. Sakau, 50 ct man bent už apgaulę grąžinkit, tai visus pinigus atidavė. Žinokit, per laiką atsirenki, pas ką pirkti, o pas ką – ne, – patikino Stasė.
Atsisveikinu su bediskutuojančiomis moterimis ir prieinu prie oranžiniais pomidorais prekiaujančio Adolfu prisistačiusio vyriškio. Trumpai pasiaiškinę pardavėjo vardo kilmę, imame kalbėtis apie pomidorus. Augina jis juos prie Skaudvilės. Prie miško stovintys šiltnamiai užima apie 7 arus. Kilogramas slyvinių pomidorų kainuoja 3–4 Lt. Nors jie kiek mažesni už pardavinėjamus prekybos centruose, kvepia gardžiai, – tikru, jei taip galima išsireikšti, natūralumu.
– Atsivežiau apie 80 kg šiandien, pardaviau apie pusę. Ar derlius šiemet geresnis? Nepasakyčiau. Kaip auginsi, prižiūrėsi, tiek ir turėsi. Palaukite, ir jums įdėsiu keletą. Paragausit ir grįšit, – pildydamas maišelį, tarsteli man Adolfas.
Šalia pomidorus pardavinėjanti moteris prasitaria, kad Adolfas ieško žmonos. Išgirdęs vyrukas tik numojo ranka, neva, tokia jauna smulkiu ūkininku nesusidomės. Santykiai tarp konkurentų šilti.
– Anksčiau auginau daugiašakius gvazdikus. Planuoju grįžti prie to, – kita idėja sužavėti pabando Adolfas.
Prie mano akių viena šeima nusipirko iš Adolfo 4 kg pomidorų. Užmetęs vieną dičkį ant svarstyklių vyras su pasididžiavimu ištarė, jog sveria šis gražuolis beveik pusę kilogramo.
Atsisveikinusi su Adolfu ir žengusi keletą žingsnių, ant tuščio prekystalio pamatau iš dėžės kyšančias dvi plaukuotas ausytes. Skubu pasiteirauti, kiek toks grožis kainuoja. Pamatęs mane artėjančią kinų kuoduotųjų veislės šunėkas ima straksėti.
– Neparduodame. Patys šią kalytę šiandien įsigijome. Buvo ji tikra turgaus žvaigždė. Sutraukė minias žiūrovų. Juk išvaizda neįprasta: kūnelis skustas, plaukų kuokštai tik ant viršugalvio, kojyčių ir uodegos. Reikės skusti plaukiukus, maudyti vaikišku šampūnu ir tepti kremukais. „Radži šuo“ – taip žmonės šią veislę vadina, – vienas per kitą paaiškina man įvairiomis buitinėmis prekėmis, avalyne turguje prekiaujantys Rimas ir Albina. – Ir kainavo ji pigiai – tik 200 Lt. Paaugliukė tokia iš Tauragės rajono pardavinėjo. Verkė, perleisdama kalytę į mūsų rankas.
Pajuokauju, kad augintinę dabar kiekvieną šeštadienį teks vežtis kartu į turgų, nes savo išskirtine išvaizda ji gali pritraukti ne vieną pirkėją. O kaip jiems patiems sekasi prekyba? Atsakydami į klausimą, 20 metų turguje prekiaujantys šilališkiai prisipažįsta laukiantys pensijos. Iki jos – 5 metai.
Atsisveikinu su šeimyna iš Šilalės ir lekiu ploto, kur prekiaujama gėlėmis, link. Tačiau ten randu besėdinčią tik vieną Ramutę. Rugpjūčio bei rugsėjo mėnesiais ji turgavietėse prekiauja pačios Joniškėje užaugintais įvairiaspalviais kardeliais. Baigiantis turgaus darbo laikui vienas jų kainuoja tik 50 ct. Prie mūsų prisiartinusi pirkėja bando įsigyti likusį pundelį už 2 Lt, bet Ramutė nenusileidžia. Kaip pati teigia, geriau jau marčiai gėles padovanoti nei dykai nepažįstamam atiduoti.
– Mėgstu gėles nuo vaikystės. Mano dėdienė gėlininkė buvo. 35 metus pardavinėjome gėles kioskelyje. Tačiau kai prasidėjo atvežtinių mada, bankrutavome, – paaiškina Ramutė.
Nupirkusi likusius kardelius, nuskubėjau mėsos produktų paviljono link. Bet jame prekystaliai jau buvo tušti. Nespėjau. Neužsukau ir į dėvėtų drabužius karalystę, kuri, kaip daugelis teigia, tiesiog klesti. Pasak J.Leikienės, geriausiai šiuo metu sekasi būtent prekiautojams mėsa. Neblogai verslas einasi ir daržovininkams. Prasčiausiai verčiasi, pasak jos, naujų drabužių iš Turkijos pardavėjai.
– Pirkėjų mažėja, tačiau pardavėjų skaičius stabilus. Už prekybos vietą jiems tenka mokėti nuo 3 iki 40 Lt per dieną pagal jos plotį. Daugelis baiminasi, ką atneš euras. Laukia sudėtingi laikai. Bet visos naujovės iš pradžių sukuria sumaištį. Išgyvensim. Juk yra žmonių, kurie be turgaus tiesiog negali gyventi, – optimistine gaida užbaigė J.Leikienė.
