Kelmės rajone devyniolika metų gyvuojantis žemės ūkio kooperatyvas „Šaukėnų agroservisas“ plėtoja daugiašakį ūkį, kuriame veisia Lietuvos sunkiuosius arklius, laiko karvių ir galvijų, nes turint gyvulių, pasak kooperatyvo vadovo, neįmanoma bankrutuoti.
Veisia sunkiuosius arklius
Nedideliame „Šaukėnų agroserviso“ kooperatyve nuolat laikoma 30 — 40 Lietuvos sunkiųjų veislės arklių. Banda kasmet pasipildo maždaug dešimčia kumeliukų. Kooperatyvas dalyvauja retų veislių išsaugojimo programoje, todėl už kiekvieną auginamą arklį kasmet gauna 600 litų paramą.
Jaunas eržilas „Šaukėnų agroserviso“ žirgyne laikomas tik trejus metus. Po to eržilais keičiamasi su Skilvionių žemės ūkio bendrove, esančia Joniškio rajone, ir Šilutėje įsikūrusiu „Nemuno“ valstybiniu žirgynu, kad neišsigimtų palikuonys.
Lietuvos sunkiųjų veislės arklių populiacija Lietuvoje siekia tik apie keturis šimtus.
„Šaukėnų agroserviso“ vadovas Kazimieras Gudaitis sako, jog verta šių žirgų populiaciją plėsti. Šie arkliai tinka ir veislei, ir darbui, ir mėsai. Todėl kooperatyvui nėra problemos jauniklius parduoti. Kumelaites graibsto ūkininkai. Eržiliukus perka veislynai. Dalį tenka parduoti mėsai.
Gera Lietuvos sunkiųjų veislės kumelė kainuoja apie 5000, eržilas — nuo 6000 iki 10000 tūkstančių litų.
Arklio paslaugos — nepopuliarios
K. Gudaitis pasakoja, jog anksčiau norinčių pasisamdyti arklį ir artoją per darbymetį susidarydavo eilė. Dabar arklio darbą atlieka technika. Be to, kaimo žmonės paseno. Daugelis jau ir nebesodina daržų.
Tačiau kooperatyve Lietuvos sunkieji įdarbinami — jie veža pašarus į fermas, išdirba kooperatyvo pajininkų žemę.
„Jei ne parama, laikyti šitiek žirgų būtų nuostolinga, — sako kooperatyvo pirmininkas K. Gudaitis. — Vieną arklį išlaikyti metams reikia poros tūkstančių litų.“
Pirmaisiais metais vežė šiaudus
K. Gudaitis dirbo Šaukėnų tarybiniame ūkyje vyriausiuoju zootechniku. Išsiardžius ūkiui, žmonėms už pajus atiteko fermos, karvių, prieauglio, arklių, kurių anuomet ūkis laikydavo po šimtą. Arkliais galėję visus šaukėniškius aprūpinti. „Mes neturėjom kitos išeities. Turėjome kurti bendrovę, kad susikurtume sau darbo vietas, — prisimena šiandieninis kooperatyvo pirmininkas. — Reikėjo išsaugoti pastatus, kad po plytą jų neišnešiotų. Sukūrėme Pavainiškio žemės ūkio bendrovę, įkūrėme veislinių žirgų fermą. Pirmaisiais metais neturėjome — iš Gilvyčių vežėme šiaudus gyvuliams šerti.“
Dabar visų savose ir nuomojamose žemėse užauginamų grūdų gyvuliams nesušeria. Miežių ir kviečių atlieka pardavimui. Gyvuliams pasilieka avižas. Priruošia šienainio.
60 hektarų kooperatyvas nuomoja iš valstybės, 120 — iš vieno Šveicarijoje gyvenančio gydytojo, susigrąžinusio tėvų žemę.
Daugiašakis ūkis — sunku, bet patikima
Kooperatyvas dar laiko karvių. Jų pieną parduoda Kelmės pieninei. Be to, pieninei teikia ir pieno surinkimo paslaugą.
Savo technika „Šaukėnų agroservisas“ apdirba žemę pajininkams ir kitiems vietos gyventojams.
„Daugiašakis ūkis — sunku, tačiau patikima, — sako K. Gudaitis. — Jeigu verstumėmės vien augalininkyste, metai blogi — ir bankrotas. O čia gelbsti pienas, arkliukai. Turėdamas gyvulių niekada nebankrutuosi.“
Kooperatyvas nesiskolino iš banko. Ir Europos paramos neprašė. Tiesa, buvo parengę vieną projektą. Jau ir dalį pinigų buvo gavę. Bet grąžino. Pabūgo, kad gali nepajėgti įgyvendinti sudėtingų reikalavimų.
Jaunos šeimos gauna butus
„Šaukėnų agroservise“ dirba 15 vietos gyventojų. Melžia karves, vairuoja ir remontuoja techniką, prižiūri arklius. Kooperatyvo pirmininkas siekia pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių. Įdarbina jaunas šeimas. Kai kurioms skiria net butą. “Jeigu kur atlieka butas ar namelis, nepaleidžiame, — pasakoja K. Gudaitis. — Nuperkame. Suremontuojame, įrengiame patogumus. Ir skiriame jaunoms pas mus dirbančioms šeimoms. Tegu lieka žmonės kaime. Tegu augina savo vaikus.“
Mechanizatoriai kooperatyve už darbą į rankas gauna apie pusantro tūkstančio litų.
- Regina Musneckienė
