Tokia neįtikėtina istorija su naujienų portalu tv3.lt pasidalijo skaitytojas Viktoras, kuris sako, kad jo žmonai Aurai priklausiusią namų valdą prieš daug metų neteisėtai pasisavino matininkas.
„Man nereikia nieko. Bet aš noriu, kad tas žmogus atsakytų už savo veiksmus. Būtų paprastas žmogelis, aš nejudinčiau šito reikalo. Bet tai yra matininkas, kuris turėjo prieigą prie reikalingos informacijos ir viską sutvarkė taip, kaip norėjo, o dabar gyvena mano žmonos žemėse. Taip neturėtų būti“, – pasakoja Viktoras.
Jo kaltinamas matininkas viską neigia. O 30-ties metų senumo įvykių išnarplioti negali ir atsakingos institucijos.
Tad, kas iš tikrųjų teisus, belieka aiškintis teisme. Vis tik naujienų portalas tv3.t pasidomėjo įdomiomis šio atvejo detalėmis.
Grįžo į Lietuvą ir savo žemių neberado
Viktoro pasakojimas prasideda dar nuo 1989 m., kai jo žmona Aura iš senelės paveldėjo prie Druskininkų, Leipalingio seniūnijoje, esančią namų valdą, t. y. sklypą su namu, kiemo įrenginiais ir pan. Priėmusi palikimą Aura netrukus su šeima išvyko gyventi į Vokietiją.
Praėjus 30-čiai metų (2021 m.) Viktoras grįžo į Lietuvą ir nusprendė patikrinti, kaip „laikosi“ jo žmonos sklypas. Leipalingio seniūnija jam išdavė pažymą, kuri patvirtina, jog sklypas vis dar priklauso jo žmonai Aurai.
Tuomet seniūnijos darbuotojai esą nukreipė Viktorą pas žemėtvarkininką Tomą Valentukonį, kad šis padėtų surasti sklypą.
Susitikęs su T. Valentukoniu Viktoras parodė dokumentus ir paprašė surasti žemes, tačiau, pasak Viktoro, matininkas ėmė klausinėti keistų klausimų: ar žemės savininkė dar gyva, ar ji turi paveldėtojų ir pan. Bet galiausiai pažadėjo tą sklypą surasti.
Vėliau, paklausinėjęs kaimynų, Viktoras sužinojo, kad būtent T. Valentukonis neva ir yra pasisavinęs visas tas žemes.
Buvę senelės kaimynai patvirtino, kad T. Valentukonis šiame projekte aktyvus esą buvo dar prieš jam nusiperkant minimą sklypą – jame buvę statiniai (gyvenamasis namas, mūrinis rūsys, šulinys ir kt. kiemo įrenginiai) buvo nugriauti būtent T. Valentukonio iniciatyva.
Anot Viktoro, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Registrų centre reikėjo įregistruoti turtą, bet Aura to nepadarė, nes gyvendama užsienyje to net nežinojo.
Taigi matininkas, pasak Viktoro, „išvalė“ Auros sklypą ir paruošė žemes įtraukimui į „Grąžintinų žemių sąrašą“ neva kaip bešeimininkį turtą. Tuomet esą susirado žmogų, kurio vardu tas žemes grąžino, o po to pats jas iš jo ir nusipirko.
Viktoro teigimu, tai buvo naudojimasis padėtimi, kadangi matininkas turėjo prieigą prie visos informacijos (iš dokumentų sužinojo apie savininkės emigraciją, matė, kad sklypas neperregistruotas Registrų centre ir t.t), tad „viską sutvarkė taip, kaip jam reikėjo“.
Viktoras tikina, kad visą sodybos virsmo į bešeimininkį turtą istoriją papildomai iliustruoja dar egzistuojančios topografinės nuotraukos.
Viktorui kaimynai pasakojo, kad išsipirkęs sklypą matininkas buldozero pagalba esą galutinai viską panaikino ir pasistatė 3 namus.
Vyras pasakoja, kad vėliau dar kartą susisiekė su T. Valentukoniu ir paklausė, kodėl meluoja, kad neranda žemių, jei pats jose gyvena. O šis atrėžė, kad „viską padarė legaliai“.
Pasak Viktoro, tai rodo, kad matininkas kažką slepia, kadangi iš karto būtų pasakęs, kad tos žemės priklauso jam, o ne žadėjęs jas „surasti“, o po to melavęs, kad nerado.
Į kalbas nesileidžia ir viską neigia
Internete galima rasti informacijos, kad T. Valentukonis iš tiesų yra matininkas, dirbantis pagal individualią veiklą. Pvz., dar šių metų gegužę Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) skelbė, kad T. Valentukonis vykdo žemės sklypų, esančių Leipalingio k., Druskininkų sav., kadastrinius matavimus.
Tuo metu Nekilnojamojo turto registro duomenys rodo, kad Viktoro žmonos sklypą T. Valentukonis iš tiesų nusipirko 2009 m. rūgpjūčio 31 d.
Vis tik kyla klausimas – kodėl Leipalingio seniūnija 2021 m. išdavė pažymą, kurioje vis dar Aura, o ne T. Valentukonis, yra įrašyta žemių savininke.
Leipalingio seniūnas Antanas Krancevičius patvirtino, kad tokia pažyma tikrai buvo išduota, tačiau nepaaiškino, kodėl.
Taip pat tikino, kad su T. Valentukoniu jokių bendrų reikalų seniūnija neva neturi, nors, pasak Viktoro, pati nukreipė jį pas matininką teirautis apie žemes. Be to, T. Valentukonis, nors ir yra nepriklausomas matininkas, dirba būtent Leipalingio seniūnijos teritorijoje.
Paskambinus ir paprašius patikslinti informaciją, seniūnas A. Krancevičius iš pradžių teigė, kad neturi laiko kalbėti, tačiau paklaustas, kada laiko turės, į kalbas nesileido ir atrėžė:
„Aš į jūsų klausimus atsakiau raštu ir daugiau aš neturiu, ką pakomentuoti. Daugiau aš jums nieko nekomentuosiu ta tema – viskas, ką galiu jums pasakyti.“
O pats T. Valentukonis į Viktoro istorijos versiją sureagavo taip: „Žinokite, tai yra gryna neteisybė. Tą žemę aš esu nusipirkęs pirkimo–pardavimo sutartimi gal nuo 2009 m. iš privataus asmens. Kaip pas jį tos žemės atsidūrė – aš negaliu šito pasakyti.“
Kaip žemės galėjo atitekti kitiems asmenims?
NŽT atstovai primena, kad 1940 m. visa Lietuvos žemė buvo paskelbta valstybės nuosavybe. Tačiau 1997 m. nuosavybės teisės Lietuvos piliečiams buvo atkuriamos pateikus prašymą per tam tikrą terminą.
Vykdant žemės reformą, įsigyti žemes buvo galima 2 būdais: perkant arba atstatant nuosavybės teises, paprastai – žemės grąžinimas (apie jį ir kalbėjo Viktoras – esą žmonos žemės buvo be jų žinios „grąžintos“ ir tuomet nupirktos).
NŽT patvirtino, kad turimi NT turėjo būti registruojami Nekilnojamojo turto registre (ko Viktoro žmona nepadarė, nes buvo užsienyje).
Vis tik tarnyba pabrėžė, kad vien šis faktas neleidžia žemių pasisavinti kitiems asmenims: „Bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal valstybės arba savivaldybės institucijos pareiškimą.“
NŽT patvirtino, kad minėti statiniai Viktoro žmonai priklausiusiame sklype nėra išlikę ir nežinia, ar jie buvo, kai sklypą 2009 m. įsigijo T. Valentukonis.
„Tačiau, jeigu Viktoro žmonos senelė iki nacionalizacijos (1940 m.) žemę valdė nuosavybės teise, taip pat, jeigu Viktoro žmona yra Lietuvos pilietė, bet nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės žemę, o žemė nebuvo grąžinta kitiems senelės įpėdiniams, galima kreiptis į teismą“, – aiškino tarnyba.
Tokiu atveju Aura teismui turėtų pateikti giminystės ryšį su buvusia žemės savininke (senele) patvirtinančius dokumentus ir prašyti, kad būtų atnaujintas terminas teikti prašymą nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos turėtą žemę atkūrimui.
Štai ką pataria daryti ieškant teisybės
Advokato dr. Arvydo Budniko teigimu, tokia situacija galėjo nutikti dėl tuometinių teisinių sistemos spragų ir tam tikrų asmenų piktnaudžiavimo savo galiomis.
„Jeigu asmuo, turėdamas turto, iš naujo jo neregistravo, turtas galėjo likti bešeimininkis, kuriuo buvo galima atitinkamiems asmenims manipuliuoti. Tais laikais tokie kompetentingi asmenys, kaip žemėtvarkininkai, turėjo prieigą prie visos aktualiosios informacijos.
Jie galėjo žinoti, kas kokį turtą įregistravo, koks turtas liko neįregistruotas, ar tam tikru turtu kažkas domisi, ar nesidomi, ar jis tapo pamirštas ir pan. Jei žemėtvarkininkas tai žinojo ir atliko veiksmus, kad įgytų turtą pats, tai galėtų būti laikoma neteisėtais veiksmais“, – svarstė advokatas.
Taigi, pasak A. Budniko, Viktoro žmona galėtų pateikti teismui ieškinį civiline tvarka, prašydama grąžinti sklypą, atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, prieš tai surinkdama kiek įmanoma daugiau įrodymų:
- kad žemės valda su statiniais priklausė jai ir tas turtas niekam kitam negalėjo teisėtai atitekti (tam reikėtų matininkų pagalbos, kurie sudarytų brėžinius apie žemės lokaciją, plotą, gautų topografines nuotraukas);
- kokie statiniai buvo nugriauti, kokia galėjo būti jų vertė;
- kaip žemės atiteko matininkui ir kad jis atliko neteisėtus veiksmus tai žemės valdai įgyti.
„Jeigu civilinę bylą nagrinėjantis teismas nustatys nusikalstamos veikos požymius, jis pats gali perduoti medžiagą ir prokurorui, kad šis pradėtų ikiteisminį tyrimą ir papildomai žemėtvarkininkas būtų nubaustas baudžiamąja tvarka“, – dėstė advokatas.
