Gintautas Bartkus, Tark Grunte Sutkiene advokatas, ES ir bendrovių teisės ekspertas „Coca–Colos“ istoriją stebėjo nuo pat pradžių. Mat 1994 metais, kai buvo steigiama Alytaus „Coca–Cola“ gamykla, jis atstovavo šiai kompanijai, rengė visus steigimo ir su investicijomis susijusius dokumentus.
Interviu metu jis atskleidė ne tik kodėl šios įmonės pasitraukimas reikšmingas, bet ir kur slypi Lietuvos problemos.
- Jūs matėte „Coca– Colos“ Lietuvoje pradžią. Dėl kokių priežasčių ši kompanija pasirinko mus, o ne kaimynines šalis?
- „Coca–cola viena iš pirmųjų organizacijų ir įmonių, kurios ateina, kai tik iškyla kokia nors galimybė. „Coca–colos“ atėjimas – geras ženklas ir kitoms verslo organizacijoms ateiti. 1993–1994 metais Lietuvai labai pasisekė, kad tokia tarptautinė organizacija ateina į tuo metu dar visai nežinomą aplinką ir steigia savo verslo padalinius čia. Sunku pasakyti kuo išsiskyrėme nuo kitų. Pasirinkimas turi daug faktorių. Visų pirma reikia padaryti namų darbus: sukurti įstatyminį pagrindą, garantijas užsienio investuotojams, turėti funkcionuojančią teismų sistemą, aiškumus vyriausybės politikoje. Toliau mes konkuruojame su kitomis valstybėmis. Tai vyksta nuolatos, nesvarbu, kur bebūtum, ar esi Europos Sąjungos narė ar ne. Iš verslo pusės pasirinkimą nulemia ir mokestinė aplinka, ir įstatyminė, ir teismų funkcionavimas, ir makroekonomikai rodikliai, ir rinkos dydis.
Dabar žiūrint į bendrus rodiklius, kuriuos skelbia Pasaulio bankas, mes pagal verslo aplinką atrodome neblogai. Esame dvidešimtuke. Bet įdomu tai, kad ta padėtis yra nestabili. Ji priklauso nuo to kaip kitos valstybės veikia, ar jos pagerina savo sąlygas verslui. Per paskutinius metus stovime vienoje vietoje. Negerėjam, bet ir neblogėjam smarkiai. Yra vietos, kurias Pasaulio bankas išskiria kaip esmines, kur labai svarbu pasitempti: mokesčių sritis, mažų investuotojų apsauga ir bankroto procedūra. Pavyzdžiui, pagal nuosavybės registravimą esame 2, o pagal mokesčių sistemą – 49, pagal bankrotų procedūras – tik 70 iš visų pasaulio valstybių. Toks disbalansas Lietuvoje ir tai rodo tas sritis, kurios reikalauja neatidėliotinų pastangų. Be to, tai taip pat parodo, kad jei norime galime situaciją pakeisti.
- Ar tai reiškia, kad anksčiau, kai „Coca–cola“ rinkosi kur ateiti, mes turėjome geresnes sąlygas nei kaimynai, bet per šį laiką jie mus pralenkė ir vien rinkos dydžio nebeužtenka?
- Taip, žinoma. Kadangi konkurencija tarp valstybių yra, jeigu tik mes nustojame dirbti, mus iš karto bloškia žemyn. Tokie dideli skirtumai rodo mūsų nesubrendimą, nes vienoje srityje labai gerai atrodome, o kitose srityse – tragiškai blogai. Verslas kaip ir bet koks žmogus, jei vienoje srityje labai blogai, jis gali trenkti durimis ir išeiti. Jam pritrūksta kantrybės ir jis pasirenka, kur sąlygos geresnės.
- Minėjote, kad paskui „Coca–colą“ ateina ir kitos kompanijos. Ar gali būti, kad paskui ją kitos kompanijos ir išeis?
- 1993–1994 metais mums buvo ne tiek svarbus pats investicijos dydis, bet tai, kad mus pamato tarptautinės verslo kompanijos. „Coca–colos“ atvejis – vienas pirmų sėkmingų privatizacijos pavyzdžių. Perkant gamyklą rungėsi ne tik „Coca–cola“, bet ir kiti užsienio investuotojai. Tai, kad Lietuvoje galima atlikti privatizaciją buvo vienas iš svarbiausių dalykų. Šiandien mes jau kalbame apie investuotas sumas ir dydžius. Čia svarbu pastovų ir gerą klimatą tam, kad investicijų dydis nenukristų, o dabar matome, kad tendencija nuo 2006 metų tik blogėjanti. Tiesioginių investicijų mažėja, tai reiškia, kad užsienio bendrovės renkasi daugiau investuoti Lenkijoje, Estijoje ar dar kažkur, o ne Lietuvoje.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimas parodė, kad tarp tokių valstybių kaip Estija, Vengrija, Slovakija, Lenkija, Slovėnija mes praktiškai esame tie, kurie gauna mažiausiai tiesioginių investicijų lyginant su mūsų BVP.
Ekspertų prognozės Lietuvai – neigiamos, o Lenkijos prognozėse – augimas. Ką tai rodo? Kad tiesiog užsienio kompanijos pasižiūri ir nutaria investuoti kitur. Žinoma, kai kurioms priežastims įtakos daryti negalime, pavyzdžiui, rinkos dydžiui ar geografinei padėčiai. Bet kitiems dalykams galime daryti įtaką. Netiesa, kad negalime konkuruoti su lenkais dėl jų turimos rinkos. Yra daug dalykų, kuriuos puikiausiai galime susitvarkyti.
- Dažnai ekonomistai pažymi, kad struktūrinių reformų nesiimama dėl galimo žmonių pasipriešinimo. Šios sritys neturėtų būti kontraversiškos. Kaip manote, kodėl tada jos nejudinamos?
- Sutinku, iš tikrųjų tos sritys tikrai nėra tos, kurios sukeltų labai didelius kitų interesų prieštaravimus. Kodėl reformos nevykdomos, sunku pasakyti. Yra Lietuvos pažangos programa 2030. Puiki idėja, kažkada konservatorių vyriausybės pradėta, tęsta socialdemokratų – ką Lietuva turėtų pasiekti per tuos dvidešimt metų. Visada būdavo skelbiami pažangos rodikliai, kiek pasiekėme, tačiau atsidarius puslapį pastebėjau, kad jų nebėra. O juks sekti, ar einame tinkamu keliu yra esmė.
Turbūt labai puiki Europos Sąjungos lygio programa mažinti administracinę naštą verslui. Ta našta, kuri atkeliavo iš ES priimtų teisės aktų, buvo sumažinta apie 20 proc., tai reiškia, kad verslas gali sutaupyti apie 31 mlrd. eurų. Lietuva ir turėjo tokią idėją sumažinti administracinę naštą 20 proc. Ne vienos vyriausybės pažadas. Bet paskaičiavus, per 7 metus ta našta buvo sumažinta tik 10 proc. Tačiau tikėtina, kad kitose srityse, pavyzdžiui mokesčių, viešųjų pirkimų, teritorijų planavimo ir darbo užmokesčio – net padidėjo.
- Ar tiesa, kad teisinė aplinka nepatraukli ne tik užsienio investuotojams, bet ir kai kuriems lietuviams?
- Vienareikšmiškai taip. Kartais mums tiesiog lengviau šnekėti apie užsienio investicijas, nes tai tarsi bendrai priimtas rodiklis. Jį vertina Pasaulio bankas. Visgi mes užmirštame ir lietuviškas investicijas, o skirtumo juk jokio nėra: ar jos iš Lietuvos, ar iš užsienio. Turėtume kalbėti apie teisinį reguliavimą, nes tai svarbu ir verslui, ir žmonėms. Reikia pripažinti, kad reguliavimas daug kur yra perteklinis. Jis nepaslankus, draudžiantis daug dalykų, kuriuos vienareikšmiškai galima būtų leisti ir nebūtų jokių problemų. Pavyzdžiui, Teisingumo ministerija per metus parengia apie 300–400 išvadų dėl naujų teisės aktų. Kas ten gali juos perskaityti ir žinoti, nes toks krūvis yra neįtikėtinai didelis. Pavyzdžiui, ar reikia Vyriausybės nutarimo tam, kad Alytuje per metrą patrauktumėte valstybės miško plotą. Iš dalies tai gimdo tam tikrą neatsakingumą, nes viskas tada nukeliauja kažkur iki
Vyriausybės ar Seimo, o ten jei paklaustumėme ar supranta, kas padaryta, turbūt niekas negalėtų paaiškinti. Tarsi susikuria erdvė, kuri taip detaliai reglamentuota, kad net joks logiškas, protingas veiksmas negali būti atliktas, nes arba koks nors poįstatyminis teisės aktas kitaip pasako, arba situacija yra nereglamentuota ir tada valdininkas nepriima iš vis jokio sprendimo.
- Daug kalbama apie darbo santykių reguliavimą. Ar tai yra didesnė problema už administravimo naštą?
- Mano supratimu, pagrindinis dalykas yra administravimo našta, nes darbo santykiuose ji irgi labai didelė. Darbo santykius galėtume nagrinėti ne pagal tai, kokias teises turi darbuotojas ir darbdavys, bet žiūrėti, kiek sukuriama administracinės naštos verslui keliant tam tikrus reikalavimus. Pavyzdžiui, pateikti informaciją Sodrai, mokesčių inspekcijai, priduoti įvairius žiniaraščius. Būtų tikslinga atsisakyti kai kurių informacinių reikalavimų verslui ir taip sumažinti administracinę naštą. Tam net nereikia naujo Darbo kodekso, pakanka keisti kai kuriuos Vyriausybės nutarimus, ministrų įsakymus.
- Jūsų nuomone, ar naujasis Darbo kodeksas iš vis duotų naudos?
- Darbo kodeksas tik viena iš dėlionės dalių. Čia matome labai didelę disproporciją. Žiūrint į tarptautinius vertinimus, darbo santykiai Lietuvoje įvertinti 70 ar net žemesne vieta. Jeigu mes galėtume išspręsti bent dalį tokių esminių problemų, mūsų vertiniams iš karto pagerėtų.
- Dėkui Jums už pokalbį.
