Tai, kad garsūs "Volvo" ir "Saab" koncernai buvo parduoti Kinijai, reiškia tolesnį Vakarų smukimą. Taip kartais sakoma. Bet tai gali reikšti, kad keičiasi pasaulio supratimas.
Jau ilgą laiką brėkštant naujų metų aušrai žurnalistai imasi Vakarų dekadanso ir Azijos, visų pirma - Kinijos, renesanso temos. Paskutinių praėjusių metų ir pirmojo XXI amžiaus dešimtmečio pabaigos dienraščių antraštės tai ir vėl patvirtino. Šį kartą žinia buvo gana skaudi europiečiams: du garsius automobilių koncernus - "Saab" ir "Volvo" - juos valdančios bendrovės JAV "General Motors" ir "Ford" pardavė azijiečiams. "Saab" atveju tai reiškia tradicinės firmos pabaigą, nes parduota dviejų modelių technologija, bet ne rinkos teisės, o "Volvo" atveju - laipsnišką išnykimą, net jei kinų pirkėjai pareiškė norą kurį laiką palaikyti gamybą Švedijoje. Kiek anksčiau pasikeitė prestižinių automobilių markių "Land Rover" ir "Jaguar", šiuo metu priklausančių Indijos "Tata" koncernui, savininkai. Ar tikrai šiuos sandorius galima laikyti Europos ir JAV nuopuolio požymiais?
Susisiekiančių vamzdžių principas
Negalima nesistebėti pastarųjų metų Kinijos, kuri sumaniai superka žaliavas ir technologijas, modernizavimo tempu. Šalies plėtra ir greita ekonominė atgaiva po valstybę slėgusios finansų ir ūkio krizės įspūdinga, ypač palyginus su Vakarus apėmusia ir lėtai besisklaidančia katarsio būsena. Taip pat reikia pripažinti, kad analitikų išvados, jog gero gyvenimo ištroškusi ir darbšti milijardinė kinų tauta iš esmės skiriasi nuo vangių, nenorinčių reformų postindustrinių nacijų, kurios visą dėmesį skiria ankstesniųjų kartų išsikovotos gerovės gynybai, nėra visiškai klaidingos.
Akivaizdu, kad negalima net lyginti Vakarų ir Azijos išeities taškų. Kinija turi rūpintis, kad jos ūkis plėtotųsi greitai ir tolygiai, siekdama užtikrinti savo gyventojams panašias į Vakarų standartus gyvenimo sąlygas. Indijos padėtis tokia pati: nors, įvairių skaičiavimų duomenimis, vidutines pajamas gauna keli šimtai milijonų indų, didžioji gyventojų dalis gyvena juodame skurde.
Tuo metu JAV ir Europa netūpčioja vietoje. Kaip tik automobilių pramonė rodo, kaip greitai vyksta ir kokie gilūs yra pasenusių struktūrų pokyčiai ir kartu kaip sparčiai atsinaujina pramonė. Galima jausti didelę pagarbą "Saab" ir "Volvo" koncernams, tačiau juk parduodamos šiuolaikinės technologijos, kurios anksčiau ar vėliau energijos sąnaudų ir išskiriamo anglies dioksido kiekio mažinimu susirūpinusiai visuomenei atrodys pasenusios. Ateityje geriausiai seksis tiems, kurie sugebės kurti "taupiausius ir švariausius" modelius ir patenkinti rinkos reikalavimus. Kinijos įmonės, atrodo, apie tai net negalvoja. Priešingai, Vakarų visuomenė diktuoja sąlygas Azijai - tai rodo "Renault" ir "Nissan" pavyzdys bei nesena žinia apie "Peugeot" ir "Mitsubishi" bendradarbiavimą.
Būsimasis Azijos klestėjimas suprantamas panašiai kaip mechaninė susisiekiančių vamzdžių sistema: kad viename vandens lygis pakiltų, jis turi kristi kitame. Tariamas Vakarų nuosmukis lyg ir būtų Azijos kilimo priežastis. Pamirštama, prisimenant pastarojo meto pasaulinius įvykius, kad Amerika subraškėjo ne dėl kinų darbštumo, o dėl žmonių, trokštančių vis didesnės spekuliacinių sandorių grąžos, gobšumo. Tai tampa ribų nežinančios vartotojų visuomenės fenomenu. Būtent šis fenomenas skatina didelį Kinijos vartojimo prekių eksportą, kuris netiesiogiai pelningas ir Vakarų eksporto pramonei.
Vakarai patyrė istorinių likimo smūgių. 2001 metų rugsėjo 11 dieną teroristinis išpuolis ir vėliau nubangavusi valstybių atsakomųjų reakcijų kaskada gerokai sumažino Jungtinių Valstijų pasitikėjimą savimi ir prislopino jų kaip pasaulio gynėjo aurą. Bet šie islamo teroristų išpuoliai su "Vakarų dekadanso" vėliava nebuvo sėkmingi, priešingai: po jų Vakaruose buvo apribotos pilietinės teisės ir teisės į laisvę, laikomos ypatingu išsivysčiusios demokratinės visuomenės laimėjimu. Vis dėlto po šio išmėginimo piliečių laisve ir balso teise pagrįstos valstybės formos principas Europoje ir JAV išliko ir tapo dar svaresnis. Olando, skridusio lėktuvu į Detroitą, drąsą (o gal lengvabūdiškumą), kai Kalėdų dieną jis plikomis rankomis sulaikė teroristą nigerietį, galima laikyti alegorija fakto, kad Vakarų galia pagrįsta ne masių prisitaikymu, o individo valia.
Globalizavimo galimybės
Vakarai netenka kvapo ne todėl, kad jėgas telkia kiti, - Vakarams, Europai ar JAV, reikia pripažinti savo politikos, ekonomikos ir visuomenės vystymosi klaidas ir jas taisyti, nes kyla grėsmė ilgainiui netekti visų laimėjimų, vertybių ir nuostatų. Tikras iššūkis - ne Azijos pabudimas, bet Vakarų vidaus padėtis.
Džiugu, kad šią padėtį galima keisti. Azija gali būti pavyzdžiu savo energija, darbštumu ir drausme. Pasaulio supratimas plečiasi, ir pasaulinės konkurencijos nereikia laikyti grėsme. Iš esmės - tai didesnės praturtėjimo galimybės.
Parengė Rima KRUPENKAITĖ
