„Swedbank“ Finansų instituto atliktas tyrimas parodė, kad 8 iš 10 lietuvių norėtų užsiimti ar jau užsiima papildomu verslu. Didžioji dauguma savo verslą pradeda dirbdami namuose arba laisvu nuo jau turimo darbo laiku. Tačiau anksčiau ar vėliau iškyla tie patys klausimai: kaip viską suderinti, kaip neprarasti gyvenimo džiaugsmo, kaip pasiekti optimalių rezultatų ir nepervargti? Neignoruokite šių klausimų, atsakymai į juos padės aiškiai apsibrėžti asmeninio ir profesinio gyvenimo ribas“, – sako „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.
Darbe – visą parą
Išmaniojo maisto trintuvo „Millo“ kūrėjas Ruslanas Adam Trakšelis pasakojo, kad mintis kurti „Millo“ maisto trintuvą kilo 2015-ųjų pabaigoje, realizuoti idėją verslininkas ėmėsi pernai vasarą. Projektas sulaukė sėkmės: platformoje „Kickstarter“ per mažiau nei vieną mėnesį pavyko parduoti trintuvų už 100 tūkst. dolerių, tad verslininko užmojai auga.
R. Trakšelis pripažįsta, kad dirba visgi daugiau nei, jo nuomone, reikėtų.
„Nepritariu tokiai dienotvarkei, kai dėl darbo miegama vos penkias valandas per parą. Tada ateini į biurą, įsijungi kompiuterį ir tiesiog žiūri į ekraną. Juk didžiausia nauda pasiekiama besijaučiant kūrybingu, kai gali greitai ką nors sumąstyti, užrašyti. Geriau jau dirbti po šešias valandas per dieną, tačiau produktyviai. Visgi šiuo metu mes pasirinkę tokį išankstinių pardavimų būdą, kad ryšį su galimais klientais reikia palaikyti vos ne ištisą parą“, – sakė R. Trakšelis.
Verslininkas pripažįsta, kad atskirti asmeninį gyvenimą ir darbą – vienas svarbiausių sau keliamų uždavinių: „Kol kas dar nemoku, tačiau norėčiau išmokti būti „čia ir dabar“. Tai reiškia, jei grįžau namo, esu namie. Jei žaidžiu su dukra, vadinasi, žaidžiu su ja. Jei mintys nuolat sukasi vien apie darbą, naudos iš to nėra – tai tarsi ošimas, kuris nepadeda surasti sprendimų“.
Darboholizmas naudos neneša
Pastebėjimais pasidalijo ir psichoterapeutas Olegas Lapinas, kuris nuosavą verslą plėtoja beveik 15 metų.
„Tų žmonių, kurie per savaitę dirba 60 val., produktyvumas krenta pagal visus rodiklius. Idealu būtų dirbti 40 valandų per savaitę, tai yra 8 val. per dieną“, – sako specialistas.
Psichoterapeutas paaiškino „perdegimo sindromo“ sąvoką: „Žmogus ima nekęsti savo darbo, tampa grubus artimiesiems, neišsimiega net miegodamas, įkyriai mąsto apie darbą. Tokių žmonių yra net ir tarp tų, kurie moko kitus. Aš – tipiškas pavyzdys.“
Pasak O. Lapino, verta paisyti psichologo Eriko Eriksono patarimo, jog produktyviausi tie, kurie lygiai save padalina darbui, meilei ir žaidimams.
„To nedarantys ilgainiui pajaučia, kad nebeturi nei meilės, nei žaidimų, nei humoro – tik darbą. Tada jo ir ima nemėgti“, – sako specialistas, ir iliustruoja tyrimo rezultatais, kurie rodo, jog savo darbo nekenčia 70 proc. amerikiečių.
Kiek tuomet dirbti, ir kiek poilsiauti?
„Minimaliai žmogus per metus turėtų atostogauti apie dvi savaites, o optimali darbo savaitė turėtų būti apie 40 val. Puikus yra Skandinavijos pavyzdys – dirbdami 35 val. per savaitę, jie demonstruoja didelį darbo našumą. O darboholikų japonų darbo našumas yra gana žemas. Tie, kas daug dirba, nedaug padaro“, – sako O. Lapinas.
Kaip atsiriboti nuo darbo?
„Versli Lietuva“ Verslumo departamento direktoriaus Gyčio Morkūno teigimu, lietuviai – ypač versli tauta. Antai pernai buvo įsteigta net 9 tūkst. naujų įmonių.
„Vos įsteigus savo įmonę išties pastebimas noras atsiduoti jai visiškai, daugiau nieko nebematyti. Tačiau tai – tarsi spąstai. Dirbant samdomą darbą, kiti prisiima atsakomybę, jog nedirbtumėte daugiau nei galima fiziškai, o dirbant savarankiškai niekas nepasako, kada metas pailsėti. Visgi to reikia mokytis – sąmoningai suvokti, kad diena baigėsi, biuro durys užrakintos ir metas pailsėti“, – sako vadovas.
Be to, pasak G. Morkūno, verslo reikalai persekioja ne tik darbe, bet ir namuose, o tai irgi neleidžia ilsėtis: „Reikia suprasti, kad ne tik darbas yra darbas, bet ir visos kitos pareigos yra darbas. Turime įsipareigojimų savo šeimai, socialinei aplinkai. Juos reikia vykdyti, žiūrėti į juos taip pat rimtai, kaip į darbą. Vaikai antrąkart neaugs, ir jei nematėme jų augant, nebuvome šalia, tos akimirkos daugiau nebegrįš“.
