Skurdo rizikos lygis, palyginti su 2014 metais, padidėjo 3,1 proc., o iš viso pernai žemiau skurdo ribos gyveno apie 640 tūkst. šalies gyventojų.
Skurdo rizikos riba pernai buvo 259 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 574 eurai – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.
Ž. Šilėnas: matuojame pajamų nelygybę, o ne skurdą
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pastebėjo, kad metai iš metų rodiklis išlieka labai panašus. Bet jis anaiptol neatspindi tikrosios situacijos.
„Supraskite teisingai. Lietuvoje yra žmonių, kurie gyvena labai skurdžiai. Bet mano aprašytas rodiklis skaičiuoja ne juos“, - rašo ekonomistas ir pateikia pavyzdį.
Pasak jo, skurde gyvena ne 22,2 proc. Lietuvos gyventojų. Tai 22,2 proc. žmonių pajamos mažesnės nei 60 proc. vidurkio (medianos).
„O tai yra ne tas pats, kas gyventi skurde. Įsivaizduokime tokį supaprastintą pavyzdį. Turime 5 žmones. Pirmas uždirba 1000 eurų, antras 2000 eurų, trečias 3000 eurų, ketvirtas 4000 eurų, penktas 5000 eurų. Koks procentas iš šios grupės gyvena "skurde"? Vidurkis (mediana) yra 3000 eurų. 60 proc. nuo 3000 eurų yra 1800 eurų. Tas, kas uždirba mačiau nei 1800 eurų – „gyvena skurde“. Mūsų pavyzdyje, vienas žmogus iš penkių arba – 20 proc.
Sakysite, „nesąmonė, niekas tiek neuždirba“? Gerai, imkime penkis žmones, kurie uždirba nuo 100 eurų, 200 eur, 300 eurų, 400 eurų ir 500 eurų . Mediana – 300 eurų. 60 proc. nuo 300 eurų? 180 eurų. „Skurde gyvena“ tas, kas uždirba mažiau nei 180 eurų. Mūsų pavyzdyje - tas kas uždirba 100 eurų. Vienas iš penkių - arba 20 proc..
Kodėl taip yra? Todėl, kad šitas rodiklis matuoja ne skurdą, o pajamų nelygybę. Kyla žmonių atlyginimai, kyla vidutiniai atlyginimai, kyla „skurdo riba“. Būtent todėl, Lietuvoje kas penktas žmogus „gyveno skurde“ prieš krizę, per krizę, ir po krizės. Pagal šią metodiką tarp 100 turtingiausių pasaulio žmonių, rasime tų kurie gyvena „skurde““, - rašo ekonomistas.
Ž. Šilėnas taip pat prideda, kad kita problema šio skaičiavimo, jog rodomos tik oficialios pajamos. Tad oficialiai gali būti „skurstantis“, tačiau papildomų pajamų gauti ir vokelyje. Arba, jei praeitais metais gyventojas nieko neuždirbo, bet turėjo sutaupęs nemenką sumą pinigų, jis taip pat priskiriamas prie gyvenančių skurde.
„Nesakau, kad šis rodiklis blogas, apgaulingas ar netinkamas. Ką noriu pasakyti - jis dažnai neteisingai interpretuojamas. Kiekvienas rodiklis turi savo minusų. Bet žinojimas yra ne papūguoti „22,2 proc.“, o žinoti, ką tas „22,2 proc.“ reiškia“, - įsitikinęs ekonomistas.
T. Marčiulaitis: mokesčiais surinkti pinigai investuojami neapgalvotai
Ekonomistas Tautvydas Marčiulaitis taip pat pasidalino savo įžvalgomis socialiniame tinkle.
Jo nuomone, nereikėtų stebėtis tokiais rodikliais, kad Lietuvoje vos ne ketvirtadalis gyvena žemiau žemiausios Europoje skurdo ribos. Tą paaiškina Lietuvos iš dalies progresinė, tačiau smarkiai regresinė mokesčių sistema ir demagogija paremtas investicijų planas.
„Pajamas galima skaičiuoti kaip atlyginimą, ką ir daro mūsų įstatymai, arba galima normaliai - kaip pinigus, kuriuos galima išleisti.
Mūsų atveju išskiriami žemi atlyginimai ir pašalpos, jie neapmokestinami. Taip pat išskiriamos išskirtinai finansiškai apsirūpinusių žmonių pajamos, dividendai ar pelnas, kurie apmokestinami smarkiai mažiau.
Paprastas darbuotojas, į rankas gaunantis 700 eurų, įmonei turi uždirbti bent apie 1200 eurų, kad jam tokį atlyginimą būtų galima mokėti, nes privalo susimokėti 2 kartus Sodrai ir kartą gyventojų pajamų mokestį (GPM).
Tos pačios įmonės akcininkas gali sau leisti 700 eurų išsimokėti tuo atveju, jei įmonė uždirba apie 850 eurų. Nes šitos pajamos yra kitokios ir apmokestinamos ne 70, o 15 proc. tarifu. Čia Startup Lithuania Turbo Go skatinam verslą programa“, - rašo analitikas.
Kaip T. Marčiulaitis teigia, vertinant šią situaciją matyti, kad tą pačią tiesioginę ekonominę vertę sukuriantis darbuotojas gauna 30 proc. mažiau pinigų, nei akcininkas. Tačiau analizuojant vartojimą, šis skirtumas dar labiau išryškėja.
„Įdomiau, jei tiek darbuotojas, tiek akcininkas nusprendžia pirkti naują „Mac Air“, kuris kainuoja 1500 eurų.
Norėdamas tokį nusipirkti, darbuotojas įmonei turi uždirbti apie 2600 eurų. Spėsit, kiek akcininkas? Neatspėjot, ne 1500 padauginti iš 1,15 = 1725. Užtenka apie 1200 eurų, nes gali pirkti įmonės vardu ir nusirašyti PVM.
Tad vertinant per realų vartojimą, akcininko uždarbis už tą patį darbą yra teoriškai daugiau nei du kartus didesnis. O mokesčiai, čia geroji dalis, skaičiuojant nuo vartojimo, akcininkui yra iš esmės neigiami (prekė kainuoja pigiau, nei kainuoja)“, - rašo T. Marčiulaitis.
Analitikas ironizuoja, kad turinti šiek tiek fantazijos, jei turi įmonę ir skaičiuoji pajamasper vartojimą, gali dėl PVM plaukiojimo susikurti neigiamą mokesčių tarifą. „Na, o jei nesi akcininku ir tiesiog dirbi įmonėje, tai pats kaltas. Nesvarbu, kad visi verslininkais būti negali – detalės“, - teigia jis.
Pašiepdamas mokestinę sistemą, T. Marčiulaitis teigia, kad Lietuvos gyventojai apmokestinami kaip turtingi skandinavai, o įmonėms leidžiama jam sumokėti kaip Venesuelos gyventojui.
„Surinktus pinigus skiriam random no name (atsitiktiniam nežinomo vardo – red. past.) koledžo trečio amžiaus studentų mezginių studijoms finansuoti. Nes ei, čia investicija, senjorai yra mūsų ateitis, o mokslas yra neįkainojamas.
Tada kiekvienais metais kartojam, kad tikrai baisiai keista, jog tiek mažai vidutiniškai uždirba žmonės. Juk tiek į švietimą investuojam, o mokesčiai ir šiaip jau baisiai dideli, iš kur dar valstybei pinigų gaut“, - savo mintimis socialiniame tinkle dalijosi T. Marčiulaitis.
Tačiau Statistikos departamentas pažymi, kad nuo skurdo negelbsti nei minimali alga, nei senatvės pensija. Iš minimalios algos atėmus pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas, pajamos buvo 12 eurų mažesnės už skurdo rizikos ribą.
Vidutinė senatvės pensija tuo tarpu pernai buvo 240,3 eurų ir sudarė 92,8 proc. skurdo rizikos ribos. Pasak Statistikos departamento, tai reiškia, kad vieni gyvenantys pensininkai, gaunantys vidutinę ar netgi šiek tiek didesnę senatvės pensiją ir neturintys kitų pajamų, atsidūrė žemiau skurdo rizikos ribos.
