Nors šiemet stebime BVP augimo lėtėjimą, už jo slypi tik sparčiai mažėjusios įmonių atsargos – daugiausiai žemės ūkio sektoriuje ir naftos perdirbimo gamyboje. To, žinoma, nereikėtų sureikšminti, juolab, kad daugelis makroekonomikos rodiklių nesuteikia pagrindo nerimui. Mažmeninė prekyba šiemet augo beveik 7 procentais, tam daugiausiai įtakos turėjo šeštadaliu išaugusi prekyba degalais. Tikėtina, kad šie pokyčiai atspindi ne tik didesnį atpigusio kuro vartojimą, bet ir sumažėjusią kontrabandą. Vartojimo šuoliai stebinti neturėtų – vidutinis darbo užmokestis šiemet didėjo beveik 8 procentais, o privačiame sektoriuje daugiau nei 9 procentais.
Šiek tiek netikėta buvo tai, kad dėl didėjusio darbo jėgos aktyvumo itin sparčiai augo užimtumas – dirbančiųjų skaičius šiemet išaugo 2 procentais arba daugiau nei 25 tūkstančiais dirbančiųjų. Tačiau ateitis tampa vis labiau miglota. „Swedbank“ ekonomistų nuomone, pastaruoju metu padidėjo neigiamo ekonomikos raidos scenarijaus tikimybė. Didžiausias rizikos šaltinis išlieka stiprėjanti populizmo banga, kuri 2017 metais gali užlieti Europos Sąjungą. Tai stabdytų jos integraciją, o gal net ir imtų ją skaldyti. Nereikėtų pamiršti ir įsisenėjusių bei dar gilėjusių pasaulinių ekonomikos problemų, pavyzdžiui, netvaraus Kinijos augimo ir skolų lygio. Lietuva yra viena atviriausių pasaulio ekonomikų – eksportas viršija 80 proc. šalies BVP – todėl mūsų pažeidžiamumas išoriniams šokams išlieka didelis.
Deja, išryškėja ir problemos vidaus rinkoje. Jau kitais metais gyventojų vartojimo augimas bus beveik dvigubai lėtesnis nei šiemet. Nors atlyginimų augimas išliks spartus, užimtumas greičiausiai jau nebedidės.
Taip nutiks ne dėl to, kad truks darbo vietų, bet dėl to, kad truks norinčių ir galinčių jas užimti. Be to, matysime vis labiau įsibėgėjantį kainų augimą. „Swedbank“ ekonomistai prognozuoja, kad vidutinė metinė infliacija pasieks 3 proc. ir bus trigubai didesnė nei šiemet.
Tam įtakos turės ne tik jau dabar sparčiai augančios paslaugų kainos, bet ir brangstančios žaliavos, prisidėsiančios prie daugelio vartojimo prekių brangimo. Bendras investicijų augimas šiemet buvo šiek tiek nuviliantis, tačiau tam daugiausiai įtakos turėjo beveik trečdaliu susitraukusios viešojo sektoriaus investicijos. Privataus sektoriaus investicijos pirmą pusmetį augo daugiau nei dešimtadaliu, o antrąjį ketvirtį ypač paspartėjo investicijos į gamybos priemones.
Įsibėgėjant ES paramos skirstymui ši tendencija turėtų tęstis, tačiau nereikėtų užmiršti, kad įmonių ketinimai investuoti yra labai lankstūs ir gali greitai pasikeisti prie neigiamos ekonomikos aplinkos ar nedraugiškos ekonomikos politikos. Visa tai dar kartą išryškina, kad dabar, kaip niekada, svarbu įgyvendinti esmines struktūrines, o ne populistines reformas.
Reformuojant mokesčių sistemą reikėtų galvoti ne apie papildomą mokestinę naštą, o apie tai, kaip sumažinti mokesčių vengimą, kaip sukurti paskatas investicijų ir atlyginimų augimui.
Per pirmuosius tris šių metų ketvirčius tiesioginių užsienio investicijų srautas buvo neigiamas. Tai yra, iš Lietuvos pasitraukė daugiau užsienio kapitalo nei į ją atėjo. Ar šią tendenciją pakeistų kapitalo mokesčių didinimas ir griežtesnė valstybės reguliavimo ranka? Per dešimt mėnesių emigravo 44 tūkstančiai lietuvių, 15 proc. daugiau nei pernai.
Ar šį srautą pristabdytų dar didesni pajamų mokesčiai? Adekvatesnį daugelio viešųjų paslaugų finansavimą pasiekti galima įdarbinant informacines technologijas ir automatizuojant valstybės valdymą, atsisakant perteklinių valstybės tarnautojų, institucijų ir funkcijų, bei didinant valstybės turto valdymo efektyvumą. Galiausiai, esminė ir prioritetinė reforma turi tapti visos švietimo sistemos pertvarkymas – idėjų ir gerų pavyzdžių netrūksta, reformoms reikia tik valios. Lietuva yra gerai pasiruošusi išoriniams iššūkiams – šalyje subalansuota užsienio prekyba, nėra valdžios sektoriaus biudžeto deficito, įmonės ir gyventojai neturi perteklinių finansinių įsipareigojimų, finansų sektorius stabilus.
Tačiau produktyvumas pernai ir šiemet jau beveik nebeaugo, įmonės pamažu praranda kaštų konkurencingumą, visuomenė toliau traukiasi ir senėja, auga regioninė atskirtis. Todėl net jei didelis nuosmukis ir mažai tikėtinas, stagnacijos rizika yra reali. Vaikštome plonu ledu, tačiau dar yra vilties, kad blogiausiu atveju sušlapsime tik kojas.
