Tenka pripažinti skaudų faktą – didžiausia pasaulio demokratija, Indija, daugelyje sričių nusileidžia savo kaimynei – Kinijai, kurią galima tituluoti stambiausia pasaulyje diktatūra.
Kad ir kokius rodiklius belygintume – ekonomikos augimą, infliaciją, eksportą, pragyvenimo lygį, nedarbą, biudžeto deficitą ar korupciją, Indija visais atžvilgiais atsilieka nuo kaimynės.
Vos prieš keletą metų buvo prognozuojama, kad žmogaus teises ir laisves besistengianti užtikrinti šalis ilgainiui sukurs palankią atmosferą, skatinančią kurti modernų verslą ir galiausiai pasivys Kiniją, tačiau šiandien tampa akivaizdu, kad artimiausiu metu toks scenarijus neišsipildys. Autoritarinė valdžia ir centralizuotas valdymas akivaizdžiai laimi prieš demokratiją.
BVP dalis tenkanti vienam gyventojui Indijoje siekia vos 3,85 tūkst. JAV dolerių, o Kinijoje šis rodiklis išaugo iki 9,14 tūkst. JAV dolerių. Nedarbas Indijoje yra dvigubai didesni nei Kinijoje. „Transparancy International“ sudarytame korupcijos suvokimo indekso reitinge Kinija užimą prastą 80 vietą, tačiau Indija murkdosi dar žemesnėje 94-oje vietoje.
Žinoma, Kinija klastoja savo statistinius rodiklius aktyviau nei Indija, tačiau net ir įvertinus paklaidą atsirandančią dėl klaidingų duomenų pateikimo skirtumai tebėra ryškūs.
Patys indai pripažįsta savo šalies atotrūkį ir teigia, kad kaimiškose vietovėse gyvenimas per pastaruosius kelis dešimtmečius iš esmės nepakito. Padėtis provincijoje išlieka apgailėtina. Maždaug 40 proc. Indijos vaikų negauna visų normaliam vystymuisi reikalingų maisto medžiagų. Pagal šį rodiklį Indija nusileidžia net ir Afrikos kontinento vidurkiui. Vien tik 2010 metais maždaug 17 tūkst. indų ūkininkų dėl prasto derliaus ryžosi savižudybei.
Kodėl tarp Indijos ir Kinijos atsirado tokie milžiniški kontrastai? „The Guardian“ apžvalgininkas Timothy Gartonas Ashas siūlo kelis galimus paaiškinimus.
Anot jo, Indija lygiuojasi į Europa ir priešingai nei Kinija daug jėgų išeikvoja siekdama sumažinti kultūrinius skirtumus ir prieštaravimus. Turėtų būti sunku valdyti šalį, kurios gyventojai tiki milijonus skirtingų dievų. Neretai kaimyniniai kaimai išpažįsta gerokai besiskiriančias tos pačios religijos modifikacijas. Kultūriniai skirtumai tarp atskirų Indijos regionų ir tautų yra milžiniški. Šiuos skirtumus vyriausybė bando suderinti garantuodama žmonėms laisves ir teises.
Kinija, kaip ir Indija, yra tam tikra imperija, nors ir labiau kultūriškai unifikuota ši šalis kontroliuoja ir Tibetą bei musulmoniškus regionus, tačiau kultūrinius skirtumus Pekinas šalina represinėmis priemonėmis.
Laisvė gali suvienyti skirtingų pažiūrų ir kultūrų žmones tik tada, kuomet juos jau sieja tam tikras bendrumo jausmas. Tokia praktika visai neblogai veikia JAV. Nepriklausomai nuo savo pažiūrų absoliuti dauguma amerikiečių mitologizuoja JAV ir šventai gerbia savo šali, nors ir ne visada sutinka su jos vadovų sprendimais.
Vakarų Europa panašų vienybės jausmą buvo pasiekusi po antrojo pasaulinio karo, tačiau ilgainiui jį ištūmė nacionaliniai interesai ir iš vieningos Europos idėjos liko tik tuščiaviduris kevalas. Lygiai taip pat ir Indija keletą dešimtmečių po nepriklausomybės atgavimo gyveno vedamą euforinės nuotaikos. Regioniniai, religiniai, socialiniai ir kastiniai skirtumai bei populistinė jų eskalacija nusveria bendro Indijos naratyvo idėją ir verčia gyventojus rietis tarpusavyje.
Antra Indijos atsilikimo priežastimi T. G. Ashas įvardina kolonistinį biurokratijos struktūrų palikimą, kuris ne tik, kad neatitinka laiko dvasios, tačiau bėgant metams plėtėsi ir ilgainiui virto peraugusiu korupcijos raizginiu. Tokie Indijos milijardieriai kaip Lakshmis Mittalis ir Ratanas Tata mieliau savo investicijas nukreipia į užsienį, nes vietinė licencijų ir leidimų sistema yra pernelyg komplikuota.
Logiškas spendimas – dereguliacija ir liberalizacija, tačiau kitų šalių patirtis rodo, kad šios priemonės turi savų minusų. Pačioje Indijoje žiniasklaida veikia itin liberaliomis sąlygomis, tačiau sulyg kiekvienu nauju leidiniu turinio atžvilgiu smunka į gilią duobę. Vakarų bulvariniai leidiniai lyginant juos su Indijos žiniasklaida gali pretenduoti į objektyvią žurnalistiką. Dėl menkos priežiūros užsakomieji straipsniai, šmeižtas ir žemiausio lygio sensacijų vaikymasis tapo norma.
Trečiaja Indijos bėdų priežastimi T. G. Ashas išskiria politikus, kurie pernelyg aktyviai sanguliauja su verslininkais. Panašiai kaip ir senovės Romoje liaudžiai už balsus rinkimuose pakanka pasiūlyti duonos ir žaidimų.
Vis dėlto T. G. Asho nuomone, nepaisant smulkių kasdienių krizių ir muilo operą primenčio gyvenimo Indija ilgoje distancijoje įveiks Kiniją, kuri bandydama suderinti prieštarą tarp ideologinio komunizmo ir ekonominio kapitalizmo pamažu juda link vienos didelės krizės.
T. G. Ashas baigia savo įžvalgas teigdamas, kad Indijai reikia daugiau laiko, jog demokratija ir saviraiškos laisvė leistų iki galo atsiskleisti potencialiems indų talentams.
