Didžiausias trūkumas – transporto įmonėse
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) patarėjas ekonomikai Aleksandras Izgorodinas naujienų portalui tv3.lt pasakoja, kad buvo padaryta 100 didžiausių konfederacijos įmonių apklausa. Bendrai šiose įmonėse dirba apie 26 tūkst. darbuotojų, tačiau jau dabar dėl sparčios plėtros įmonės galėtų įdarbinti dar mažiausia 4 tūkst. žmonių.
Žiūrint pagal specialybių sąrašą, A. Izgorodinas nurodo, kad šiuo metu labiausiai pramonei trūksta gamybos inžinierių, įrangos priežiūros specialistų, mechanikos inžinierių, siuvėjų, krovininių automobilių vairuotojų (tolimųjų reisų). Būtent pastarųjų, pasak apklausos rezultatų, būtų galima įdarbinti net 3382.
„Luminor“ vyriausioji analitikė Indrė Genytė–Pikčienė prideda, kad tūkstančius laisvų darbo vietų galima matyti ir Lietuvos darbo biržos puslapyje. Šiuo metu jame nurodoma, kad šalyje yra 7256 laisvų darbo vietų. Ir tai dar ne visos laisvos darbo vietos.
„Tai normalu, kad pramonininkai jaučia ryškų stygių, nes ten tam tikros specializacijos reikia, yra poreikis specifinių žinių turinčių asmenų“, – sako analitikė.
Paspęsti nedarbo spąstai
LPK patarėjas ekonomikai nurodo, kad laisvų darbo vietų skaičiaus augimas yra keletą kartų spartesnis negu užimtų darbo vietų skaičius. Tad darbo vietų – tikrai pilna, tačiau darbuotojų trūksta. O taip yra dėl keletos priežasčių.
Pirmiausia, mūsų darbo rinkos potencialas po truputį išsisemia. 15–64 metų Lietuvos gyventojų aktyvumas siekia 75 proc. ir viršija Europos Sąjungos vidurkį. Tai siejasi su demografinėmis problemomis – dėl emigracijos ir visuomenės senėjimo, mažėja darbingo amžiaus žmonių skaičius.
Kita problema – ilgalaikiai bedarbiai. Anot A. Izgorodino, 40 proc. visų bedarbių, kurie neturi darbo, priskiriama ilgalaikiams bedarbiams. O ko šiems grįžti, kai gauna pašalpas, klausimą kelia pašnekovas.
„Tai arba žmonės, kurie nėra motyvuoti grįžti į darbo rinką, arba tie, kurie neturi kompetencijos. Tai šitą segmentą ištraukti ir integruoti į darbo rinką sunku, nes tai chroniški bedarbiai, kurie neturi darbo ilgiau negu metus ar du ir tie žmonės realiai iškrenta iš darbo rinkos.
Atlyginimai labai stipriai kyla, jei pasižiūrėti darbo kaštų augimą, tai Lietuvoje per penkis metus daugiau nei trečdaliu išaugo ir mes viena pirmaujančių šalių. Transporto segmente realiai vartotojai galėtų gauti apie 2000 eurų. O gamybos įmonėse atitinka šalies ekonominį vidurkį – 850 eurų.
Kelią situaciją parodo nedarbo spąstai. Lietuvos skaičiukas – 80 proc. parodo, kad kai bedarbis grįžta atgal į darbo rinką, jo pajamos, kai gauna atlyginimą, yra tik 20 proc. didesnės nei tos pajamos, kurias jis gauna per socialines pašalpas, kai nedirba. Čia neatskaičius mokesčių dar. Realiai tokia situacija, kad tos pašalpos gal ir nėra didelės pas mus, bet jų pakankamai daug ir summa summarum išeina taip, kad jei nekvalifikuotas darbuotojas grįžta į darbo rinką, jam motyvacijos prasme neapsimoka: jam apsimoka gauti pašalpas ir nieko neveikti. Išeina taip, kad valstybė remia ir rūpinasi bedarbiais, kas socialiai teisinga, bet jie yra nemotyvuoti, jiems apsimoka nedirbti, nes jų kompensacija nemenka“, – sako A. Izgorodinas. Iš LPK pateiktų grafikų matome, kad Lietuvos nedarbo spąstų lygis yra tarp dešimties didžiausių visoje Europos Sąjungoje.
Analitikė I. Genytė–Pikčienė ne visiškai sutinka, kad ilgalaikiai bedarbiai į darbo rinką negrįžta dėl didelių pašalpų. Pasako jos, pašalpa ilgainiui nyksta ir nunyksta iki ribinių dydžių. Problema slypi psichologijoje.
„Jam psichologiškai sunku sugrįžti į darbo rinką, nes jo įgūdžiai, žinios, išsilavinimas sensta nenaudojant, o tos pastangos atrofuojasi ir, normalu, kad pasitikėjimas krenta ir grįžti į darbo rinką vis sunkiau. Lengviau kuomet esi tame darbo rinkos pulse, o kai ilgą laiką iškritęs atsiranda psichologinis barjeras sugrįžti“, – nurodo analitikė.
Paklausta, ar įmonės nepakankamai moka, kad išspręstų šią darbuotojų trūkumo problemą, ji pabrėžia, kad egzistuoja didžiuliai skirtumai tarp miestų. Pavyzdžiui, Vilniuje yra didžiulė darbdavių konkurencija, tad geras specifines žinias turintis darbuotojas ne tik turės iš ko rinktis, bet ir galės išsiderėti didesnį atlyginimą. Tuo tarpu kai kuriuose regionų centruose yra vos vienas kitas stambesnis darbdavys, kuris gali naudotis savo situacija ir diktuoti sąlygas to regiono darbo rinkai.
„Jie gali nekelti atlyginimų, nes žmonės neturės alternatyvos ir bus priversti taikytis prie nustatytų žaidimo taisyklių. Manau, kad Lietuvos regionuose ši problema yra. Ir reikia paskatinti pačius žmones nebijoti judėti šalies viduje. Keisti gyvenamąją vietą drąsiau reikėtų, lietuviai labai sėslūs. Jei Amerikoje gaunama darbo vieta kitame šalies gale, tai drąsiai visa šeima keliasi ir kuria gyvenimą kitur“, – aiškina analitikė.
Ji taipogi nurodo, kad ir savivaldybės turėtų prisidėti kurdamos palankias sąlygas smulkiam ir vidutiniam verslui, pavienei veiklai, o taip parodytų ir užsienio investuotojams regiono patrauklumą.
Greita injekcija – imigrantai
Žinoma, kad pagrindinis sprendimo būdas – švietimo reforma, kuri užtikrintų, kad būtų ruošiama daugiau rinkai paklausių specialybių žmonių. Tačiau Lietuvai reikia ir greitų sprendimų. Vienas jų – imigracija iš trečiųjų šalių.
Vis dėlto I. Genytė–Pikčienė labiau palaiko selektyvią imigraciją, kad durys nebūtų atvertos visiems plačiai, o tik tų profesijų darbuotojams, kurių labiausiai trūksta. Jau dabar Ūkio ministerija ir Lietuvos darbo birža sudaro sąrašus, kuriuose nurodomos specialybės, kurių labiausiai trūksta Lietuvoje. Šių specialybių atstovams į šalį įvažiuoti ir gauti darbo vizą – lengviau.
„Tai nepakankama, nes tai vis tiek ilgas procesas ir tikrai, kiek įmanoma, tuos barjerus reikia sumažinti“, – savo nuomonę išsako analitikė.
A. Izgorodinas skaičiuoja, kad trumpalaikėje perspektyvoje imigracija būtina. Kad tai išeitis galime matyti ir žiūrėdami į Lenkijos pavyzdį.
„Dabar prarandame savo potencialą negalėdami gaminti daugiau vien todėl, kad trūksta darbuotojų. Elementariai Lietuva praranda savo konkurencingumą lyginant su kitomis šalimis. Nes ta pati Lenkija taiko labai liberalias sąlygas, šalis kovoja dėl talentingos ir kvalifikuotos užsienio darbo jėgos. Lietuvoje užsieniečių dalis nuo visos populiacijos yra tik 1,5 proc. Dėl to kvalifikuota darbo jėga tikrai nepamaišytų, nes šiuo metu esame keistoje situacijoje, pramonės eksportas 10 proc. augo, bet galėtume dar labiau tas eksporto apimtis didinti, tačiau neužtenka žmonių, kurie galėtų dirbti. Šiuo metu turime geras tarptautines sąlygas, verslo lūkesčiai geriausi per pastaruosius 20 metų, ES ekonomika auga sparčiausiai per dešimt metų.
Ilgalaikėje perspektyvoje gal būtų galima tikėtis, kad pačių lietuvių imigracija atgal sustiprėtų, nes ekonominė situacija gerėja, užsienio investuotojų skaičius didėja, bet tai labiau 10–15 m. perspektyvoje“, – svarsto LPK patarėjas ekonomikai.
Pasak jo, jei anksčiau buvo kalbėta, kad darbingo amžiaus žmonių skaičiaus mažėjimas yra grėsmė, dabar tai – realybė.
„Per pastaruosius dešimt metų darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumažėjo 14 proc., tai yra maždaug 250 tūkst. žmonių“, – nurodo jis.
Dėl to, pasak abiejų analitikų, įmonės investuoja į produktyvumą, technologijas. Kad taip būtų galima pagaminti didesnį kiekį, išlaikant tą pačią arba mažesnę darbo jėgą. Nes darbo kaštams didėjant ir perkeliant didėjančius atlyginimus į galutinę prekės kainą, Lietuva tampa nebekonkurencinga.
„Pavyzdžiui, pramonė gamina 41 proc. daugiau produkcijos nei prieš krizę, bet su 14 proc. mažiau darbuotojų skaičiumi. Įmonės labai elementariai kadangi neranda darbo jėgos, kuri dirbtų, turi investuoti į efektyvumą“, – sako A. Izgorodinas.
„Darbuotojų trūksta ir stipriai kyla darbo kaštai, o našumas auga lėčiau nei darbo kaštai. Tai reiškia, kad eksportuotojams, kurie išveža prekes į išorės rinką nekokia situacija, nes krenta konkurencingumas, tas pats produktas vis brangesnis nors savybės nesikeičia, tai mums, Lietuvai, kaip mažai eksportuojančiai atvirai šaliai – ne kokia žinia.
Pramonininkai dėl to našumo stengiasi, matosi iš makroekonominių rodiklių – investicijų. Investuoja į našesnius įrenginius, plečia technologines galimybes, kad vis daugiau galėtų pagaminti su tuo pačiu žmonių kiekiu, mažinti priklausomybę nuo darbo jėgos“, – teigia I. Genytė–Pikčienė.
