Jei rastus daiktus mėgintumėte pasisavinti, grėstų baudžiamoji atsakomybė, o kartais netgi užgriūtų velionio skolos. Tad kaip žinoti, kada pas velionį rastas turtas tikrai priklauso jums?
Šiuo klausimu socialiniame tinkle diskutavo nemažai lietuvių. Pvz., iš močiutės butą paveldėjęs klaipėdietis Gytis teiravosi, ar po jos čiužiniu rastus 8 tūkst. eurų jis gali tiesiog pasiimti ir kaip reikėtų juos „įteisinti“.
Tuo metu kaunietė Aušra papasakojo, kad pas tetą kieme, praėjus 3 metams po jos mirties, rado užkastą dėžę su antikvariniais papuošalais: „Ar galime juos tiesiog pasiimti, jei butas priklauso mums? Jei apie tai pranešime notarui, ar nebus taip, kad juos pasisavins valstybė?“
O anonimu norėjęs likti vyras pripažino, kad pas tėvą bute rasti pinigai ir brangūs laikrodžiai galimai gali būti vogti, tačiau jis juos tiesiog pasiėmė: „Vis tiek niekas apie juos nesužinos.“
Kas gresia pasisavinus pas velionį rastą turtą?
Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos (LJAA) narė, advokatė Kristina Udrienė nurodė – jei rastas velionio turtas (pvz., papuošalai, pinigai ir kt.) nebuvo paliktas testamentu jį radusiam asmeniui, jis priklauso visiems įpėdiniams, kurie priėmė palikimą.
Taigi, jei asmuo pasisavintų velionio namuose rastus pinigus ar vertingus daiktus, tą sužinoję įpėdiniai galėtų reikalauti, kad turtas (ar jo vertė pinigais) jiems būtų grąžintas.
Advokatė pridūrė – jei palikimą įpėdiniai priima su apyrašu, jie už velionio skolas atsako tik palikėjo turtu. Tačiau, jei išaiškėtų, kad vienas iš įpėdinių nuslėpė dalį turto nuo kitų įpėdinių, jis už velionio skolas jau atsakytų ir savo asmeniniu turtu.
Advokatų profesinės bendrijos „Simonavičius ir partneriai“ vadovaujantis partneris, advokatas Raimondas Simonavičius antrino, kad pasiimti rastų pinigų ar daiktų savo nuožiūra negalima, kitu atveju tai būtų laikoma turto pasisavinimu, už kurį gresia viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 3–8 metų.
Advokato aiškinimu, radus tokio turto reikia kreiptis į antstolį, kuris fiksuotų radimo faktą, ir antstolį, kuris išduotų paveldėjimo tesės liudijimą į rastą turtą.
Vis tik, pasak K. Udrienės, tokiais atvejais svarbu ne tai, kad turtas buvo rastas velionio namuose, o tai, ar jis tikrai jam priklausė.
Jei notarui kyla pagrįstų abejonių dėl turto priklausymo palikėjui, jis pareikalauja papildomų įrodymų, pvz.: duomenų apie velionio pajamas, socialinį statusą, turto įgijimo aplinkybes ar kt.
Jei tokie duomenys nepateikiami ir palikėjo nuosavybės teisė neįrodoma, turtas negali būti įtrauktas į palikimo sudėtį.
Kam atitenka pas velionį rasti pinigai ar daiktai?
K. Udrienės teigimu, sprendžiant, kam priklauso atsiradęs palikėjo turtas, lemiamą reikšmę turi testamentas – ar jame aiškiai nurodyta, kam tas turtas atitenka.
Pvz., jei testamente aiškiai nurodyta, kad butas paliekamas anūkui kartu su visu jame esančiu turtu, galima laikyti, kad bute rasti pinigai ar vertingi daiktai yra testamentu palikti anūkui.
Tačiau, jei testamente nurodoma, kad anūkui paliekamas tik butas, jame randamas testamente nenurodytas turtas jau atitektų ne anūkui, o būtų paveldimas pagal įstatymą. T. y. visų pirma teisę į jį turėtų velionio vaikai.
Jei jų nebūtų ar dėl paveldėjimo jie nesikreiptų per 3 mėn. nuo velionio mirties, teisė į turtą pereitų velionio tėvams ir anūkams, po jų – seneliams, provaikaičiams, tuomet broliams, seserims, proseneliams, po jų – sūnėnams, dukterėčioms, tetoms ir dėdėms, o galiausiai – pusbroliams ir pusseserėms.
Advokatė pridūrė – jei velionis turėjo sutuoktinį, jis turtą dalintųsi su palikėjo vaikais arba tėvais ir anūkais. Jei jų nebūtų, visas turtas atitektų sutuoktiniui.
Jei nė vieno įpėdinio nėra arba jie palikimo nepriima, turtas pereina valstybei.
Kada velionio turtas atitenka valstybei?
Pasak R. Simonavičiaus, tam, kad pas velionį rasti daiktai būtų pripažinti kaip jo turtas, dažniausiai pakanka radimo aplinkybių (pvz., kad rasta velionio namuose, seife), giminaičių paaiškinimų ir duomenų apie būsto nuosavybę.
Vis tik, jei nepavyktų įrodyti, kad rastas turtas priklausė velioniui, jis būtų laikomas bešeimininkiu ir perduodamas valstybei: „Tokiu atveju įpėdiniai gali ginčyti situaciją teisme, siekdami, kad būtų pripažinta, jog turtas priklausė velioniui.“
Advokatas pridūrė, kad velionio turtas valstybės nuosavybėn gali pereiti ir kitais atvejais. Pvz., jei nėra paveldėtojų; nė vienas paveldėtojas nepriima palikimo; turtas laikomas bešeimininkiu.
Anot R. Simonavičiaus, įmanoma ir tokia situacija, kad radiniai pas velionį gali būti pripažinti vogtais. Tačiau tokiu atveju turi būti:
- konkretūs duomenys, kad turtas yra ieškomas;
- aiškios aplinkybės apie nusikalstamą kilmę;
- identifikaciniai požymiai (pvz., serijų numeriai);
- pareikšti ieškiniai, liudijimai ar kita informacija.
„Vien faktas, kad žmogus laikė daug grynųjų, nėra pagrindas juos laikyti vogtais. Jeigu būtų įrodyta, kad turtas – vogtas ir yra žinomas tikrasis savininkas, turtas būtų jam grąžinamas.
Jei savininko nustatyti neįmanoma, turtas gali būti konfiskuojamas valstybės naudai“, – dėstė advokatas.
Kada rastas turtas atitenka svetimam žmogui?
K. Udrienės teigimu, jei namuose paslėpti ar, pvz., kieme užkasti pinigai / vertingi daiktai randami jau praėjus keleriems metams po savininko mirties, jie lygiai taip pat būtų įtraukti į palikimo sudėtį ir atitektų įpėdiniams pagal testamentą arba įstatymą.
Tačiau advokatė pabrėžia, kad teisę į vėliau rastą turtą turėtų tik tie asmenys, kurie po velionio mirties kreipėsi dėl palikimo ir jį priėmė – nauji įpėdiniai į šį turtą pretenduoti negalėtų.
Vis tik, jeigu nebūtų įrodyta, kad rastas turtas priklausė velioniui, jis galėtų būti traktuojamas kaip radinys arba kaip lobis.
K. Udrienės aiškinimu, jei nėra požymių, kad turtas buvo tyčia paslėptas, jis laikomas radiniu. Tokiu atveju turtą radęs asmuo turi jį perduoti savininkui arba policijai.
Policija radinį saugo pusmetį. Jei per tą laiką savininkas atsiranda, jis daiktą gali pasiimti atlyginęs radinio saugojimo ir išlaikymo išlaidas. Jei savininkas neatsiranda, daiktą gali pasiimti jį radęs asmuo, taip pat atlyginęs jo saugojimo išlaidas.
Jei daikto niekas neatsiima, radinys atitenka valstybei, o jį radusiam asmeniui atlyginamos patirtos išlaidos.
Tuo metu, jei turtas buvo akivaizdžiai paslėptas (pvz., užkastas, paslėptas pastato konstrukcijose), o savininko nustatyti neįmanoma, toks turtas laikomas lobiu.
Advokatės aiškinimu, jei lobis randamas privačioje žemėje ar name, jis atitenka žemės / namo savininkui, nepaisant to, kas jį rado.
Tačiau, jei daiktą svetimas asmuo randa atsitiktinai arba turėjęs leidimą ieškoti lobio kito asmens žemėje, radėjui priklauso ketvirtadalis lobio, o likusi dalis – žemės savininkui, nebent šalys raštu susitarė kitaip.
Tuo atveju, kai lobis turi istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę, jis atitenka valstybei, o asmenims, kurie turėtų teisę į lobį, būna teisingai atlyginta.
K. Udrienė pabrėžia, kad neteisėtas radinio ar lobio pasisavinimas taip pat užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
