Beje, priėmus įstatymą, teks padirbėti ir su daugybės Rusijos klasikų biografijomis, nes tarp jų buvo nemažai homoseksualų. Štai tik keli iš jų.
1. Piotras Čaikovskis, kompozitorius
Apie daugybę žymaus kompozitoriaus įsimylėjimų mes žinome ne tik iš jo amžininkų, bet ir iš jo paties dienoraščių ir laiškų. Tiesa, didelės paslapties tame ir nebuvo, P. Čaikovskio polinkis į santykius su vyrais buvo plačiai aptarinėjamas. 1862 metais P. Čaikovskis draugų kompanijoje, kurioje buvo ir jo tariamas partneris poetas Apuchtinas, pateko į tam tikrą homoseksualinį skandalą Peterburgo restorane „Šotanas“. Po skandalo Piotras laiške savo broliui Modestui rašė: „Mano homoseksuali reputacija krenta ant visos konservatorijos, ir dėl to man dar labiau gėda ir sunku.“
Laiškuose (ypač broliui) kompozitorius visiškai atviras: „Įsivaizduokite! Šiomis dienomis aš netgi nuvykau pas Bulatovą į kaimą, jo namas yra ne kas kita, o pederastų viešnamis. Negana to, kad aš ten buvau, aš dar ir įsimylėjau kaip katinas jo vairuotoją. Tad tu visiškai teisus, savo laiške sakydamas, kad, nepaisant jokių pasižadėjimų, nėra galimybės susilaikyti nuo savo silpnybių.“
Įdomu tai, kad kai 1877 metų laiške jis broliui prisipažįsta dėl savo meilės 22 metų smuikininkui Josifui Kotekui, jis pažymi, kad nenori išeiti iš grynai platoniškų santykių ribų: „Negaliu pasakyti, kad mano meilė jam yra visiškai gryna. Kai jis glosto mane, kai guli, padėjęs galvą man ant krūtinės, o aš ranka braukiu per jo plaukus ir slapta juos bučiuoju, kai valandų valandas laikau jo ranką ir kovoju su savimi, kad nenukrisčiau prieš jį ir nepabučiuočiau jo kojyčių, aistra su nesuvokiama jėga kelia manyje audras, mano balsas dreba, ir aš kalbu kažkokias nesąmones. Tačiau aš esu nutolęs nuo kūniško ryšio noro. Aš jaučiu, kad jei tai nutiktų, aš atvėsčiau jo atžvilgiu. Man būtų šlykštu, jei šis nuostabus jaunuolis nusižemintų iki lytinių santykių su susenusiu ir storapilviu vyru. Kaip tai būtų šlykštu ir koks pats sau šlykštus pasidaryčiau! To nereikia.“
2. Nikolajus Gogolis, rašytojas
Užtikrintai apie N. Gogolio homoseksualumą kalbėti sunku. Būdamas giliai religinis žmogus, jis netgi laiškuose niekada nepripažino meilės vyrams. Tačiau savo laiškuose draugams jis rašė, kad niekada nepažino moteriškos meilės. Į gydytojo klausimus savo paskutinės ligos metu jis atsakinėjo, kad niekada nėra turėjęs santykių su moterimi (jaunystėje kartą su draugais apsilankė viešnamyje, bet nepatyrė malonumo). Italijoje rašytojas užmezgė artimą draugystę su Aleksandru Ivanovu, kurio gyvenime moterų taip pat nebuvo. Galiausiai svarbiu emociniu įvykiu N. Gogolio gyvenime tapo abipusė draugystė (arba meilė?) su 23 metų Josifu Vjelgorskiu. Kai 1838 metais šis vyras artėjo prie mirties dėl tuberkuliozės, N. Gogolis nesitraukė nuo jo lovos. Paveiktas šių įvykiu įspūdžių N. Gogolis pradėjo rašyti romaną „Naktys viloje“ (nors taip jo ir nepradėjo). Jų santykių aprašymas ten atrodo gerokai romantiškesnis, nei įprastai būna vyrų draugystė.
„Angelas tu mano! Tu liūdėjai?“ – „Oi, kaip liūdėjau!“ – atsakė jis man. Aš pabučiavau jį į petį. Jis man atstatė savo žandą. Mes pasibučiavome. Jis vis spaudė mano ranką“, – tai yra ištrauka iš to nebaigto romano...
3. Marina Cvetajeva, poetė
M. Cvetajevą dažnai priskiria lesbietėms, tačiau būtų tiksliau apie ją kalbėti kaip apie biseksualę, nes šiltus jausmus ji jausdavo abiejų lyčių atstovams. „Mylėti tik moteris (moteriai) ar tik vyrus (vyrui), atmetant atvirkštinį variantą, – kaip nyku!“ – rašė ji 1921 metais. Tuo metu jau baigėsi jos romanas su poete ir vertėja Sofija Parnok, kuris truko nuo 1914 iki 1916 metų. Išsiskyrusi Marina grįžo pas vyrą Sergejų Efroną. S. Parnok ji skyrė eilėraščių ciklą „Draugė“, o jos homoseksualiniai išgyvenimai puikiai atsispindi jos prancūzų kalba parašytame esė „Laiškas amazonei“. Jame ji susirūpinusi rašo apie tai, kad negalėjimas turėti vaiką yra „vienintelė nuodėmė, vienintelis trūkumas tame tobulame vienete, kurį sudaro dvi viena kitą mylinčios moterys“.
Laiške Ariadnai Berg 1937 metais M. Cvetajeva pateikia tokią savo netradicinės orientacijos interpretaciją: „Ariadna! Mano mama norėjo sūnaus Aleksandro, gimiau aš, bet su Aleksandro siela (ir galva), tai yra pasmerkta vyriškai nemeilei ir – kalbėkime atvirai – moteriškai meilei, nes vyrai nemokėjo manęs mylėti, o turbūt ir aš jų.“
4. Sergejus Diagilevas, impresarijus
Dailininkas Aleksandras Benua prisimena: „Iš dar likusių mieste draugų <...> aš sužinojau, kad įvyko mūsų ir mums artimame rate iš tiesų, galima pasakyti, dėl kažkokios emancipacijos pakankamai įdomūs pokyčiai. O ir patys mano draugai pasirodė man pasikeitę. Atsirado pas juos kažkoks labiau laisvas cinizmas, netgi kažkas iššaukiamo yra jame, pagyrūniško. <...> Ypač mane sukrėtė, kad mano draugai, kurie priklausė „tos pačios lyties meilės“ šalininkams, dabar visiškai to neslėpė ir netgi kalbėjo su kažkokios prozelitizmo propagandos atspalviu. <...> Ir ne tik Serioža
XX amžiaus pradžioje homoseksualizmas iš tiesų tampa netgi iš dalies madingas. Tačiau S. Diagilevo istorija prasideda anksčiau, dar 1890 metais, kai jis, būdamas 18 metų amžiaus, atvyksta iš provincijos į Sankt Peterburgą su viltimi tapti dainininku arba kompozitoriumi. Jis apsistojo savo tetos Annos Filosofovos namuose. Ši moteris buvo plačiai žinoma kaip visuomeninė veikėja ir feministė. Ten jis susipažįsta su jos sūnumi Dmitrijumi, jo bendraamžiu. 1890 metais bendros kelionės į Italiją metu S. Diagilevas ir D. Filosofovas tapo meilužiais ir tai tęsėsi artimiausius 10 metų. Kartu jie leidžia žurnalą „Meno pasaulis“. Tarp žymių žurnalo dalyvių buvo poetė ir biseksualė Zinaida Gipius. Pirmieji jos esė žurnale buvo jos kelionės aprašymas ir vadinosi „Ant Jonijos jūros krantų“. Viename iš skyrių buvo pasakojama apie jos viešnagę homoseksualų gyvenvietėje Taormine Sicilijoje. Z. Gippius taip pat puoselėjo jausmus D. Filosofovui, pasiekė, kad jis išsiskirtų su S. Diagilevu.
1908 metais S. Diagilevas sutiko vyrą, tapsiantį kita jo didele meile – Vaclavą Nižinskį, kurį tuo metu išlaikė turtingas aristokratas – kunigaikštis Pavelas Lvovas. Per penkerius jų bendro ryšio metus S. Diagilevas vysto veiklą, kurios metu mažai žinomas šokėjas tampa pasauline žvaigžde. Tačiau vėliau kelionės metu į Pietų Ameriką V. Nižinskis netikėtai pasiperša jaunai vengrei, kurią vos pažinojo. Taip netikėtai S. Diagilevas sužinojo apie V. Nižinskio biseksualumą. Jis pasijautė mestas ir išduotas. Antrą kartą jo meilei kelią pastojo moteris.
5. Sergejus Eizenšteinas, režisierius
Dažnai S. Eizenšteinasą priskiriamas homoseksualams dėl to, kad jis neturėdavo romanų su moterimis ir paliko savo archyve daugybę piešiniu su homoseksualiais motyvais. Tačiau tai yra supaprastintas suvokimas. S. Eizenšteinas, nejautęs seksualinės traukos nei moterims, nei vyrams, ilgą laiką bandė pats tyrinėti savo orientaciją. Trečio dešimtmečio pabaigoje jis išvyko į komandiruotę į Vakarų Europą ir JAV, kad susipažintų su kino su garsu technika. Pirmas jo kelionės etapas – Berlynas. Jis susipažįsta su naktiniais klubais, pripildytais jaunų žmonių, transvestitų. Šie vaizdai, pasak jo artimos draugės Mary Seton, atgaivino jame nerimą dėl savo prigimties. „Kodėl jis nenorėjo pamilti moters? Kodėl bijojo lytinio akto? Kodėl bijojo, kad bendravimas su moterimi atims iš jo jėgas? Iš kur ta bejėgiškumo idėja.“ Jis vyksta į Seksologijos institutą, kuriame praleidžia daugybę valandų, tyrinėdamas homoseksualizmo fenomeną. M. Seton rašo, kad vėliau jis jai pasakė: „Stebėjimai mane privedė prie išvados, kad homoseksualizmas visomis prasmėmis – regresija, sugrįžimas į pirminę ląstelių dalybos būseną. Tai akligatvis. Daugelis sako, kad aš – homoseksualistas. Aš niekada juo nebuvau, ir aš jums pasakyčiau, jeigu tai būtų tiesa. Aš niekada nejaučiau panašios traukos, netgi Grišos atžvilgiu, nepaisant to, kad turiu tam tikrą biseksualią tendenciją, kaip pas Balzaką ir Zolią, intelektualioje srityje.“
6. Rudolfas Nurejevas, šokėjas
SSRS homoseksulų santykiai buvo teisiškai persekiojami. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios žymus šokėjas pasirinko negrįžti iš savo gastrolių 1961 metų vasarą. Kai Le Buržo oro uoste R. Nurejevas priėmė galutinį sprendimą, jo kišenėje buvo aštrios žirklės. „Jeigu manęs neišleis iš šio lėktuvo, – įspėjo jis prancūzų choreografą Pierre'ą Dakotą, – aš vietoje nusižudysiu.“
Septintajame dešimtmetyje R. Nurejevas išgyvena audringą romaną su žymiu danų šokėju ir choreografu Ericu Brunu. Vėliau jo gyvenimo palydovu tampa amerikietis, fizikos dėstytojas Wallace'as Pottsas. Vyrai septynerius metus gyveno kartu netoli Londono. Su savo trečia ir paskutine meile šokėjas susipažino 1976 metais. Amerikiečių baleto mokyklos studentas Tracy 13 metų buvo R. Nurejevo meilužis. R. Nurejevas mirė 1993 nuo AIDS, su kuriuo kovojo 13 paskutinių savo gyvenimo metų.
7. Naumas Štarkmanas, pianistas
Nuostabus pianistas, Maskvos konservatorijos profesorius ir ne mažiau puikaus šiuolaikinio pianisto Aleksandro Štarkmano tėvas ilgą laiką buvo praktiškai uždraustas. Ant jo koncertinės veiklos (ir kažkiek pedagoginės) SSRS faktiškai uždėjo kryžių. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo nuteistas pagal 121 baudžiamojo kodekso straipsnį – homoseksualizmas. 1969 metais jam leido kažkiek dirbti, o prie pilnavertės koncertinės veiklos jam leido grįžti tik 9 dešimtmetį. Manoma, kad būtent homoseksualizmas buvo nuolatinės N. Štarkmano depresijos priežastis.
Įdomu tai, kad kitas žymus pianistas – Vladimiras Gorovicas, gimęs Kijeve ir taip pat būdamas --netradicinės seksualinės orientacijos, buvo priverstas gyventi fiktyvioje santuokoje, jį kankino depresija. Vėliau jis emigravo į JAV ir bandė „gydytis“ nuo homoseksualizmo elektrošoko terapija.
