Žmonės, dešimtmečiams pasislėpę nuo civilizacijos (I)
Vyras 30 metų laimingai gyvena atokiame namelyje Aliaskoje
Po ilgos mechaniko karjeros Jungtinių Valstijų jūrų laivyne Richardas Proenneke pasirinko unikalų pensijinį gyvenimą. Jis pasistatė namelį aukštai Aliaskos kalnuose, vietovėje pavadinimu Tvin Leiks, kurioje jis gyvena visiškai vienas pastaruosius 30 metų. R. Proenneke kelis kartus buvo nuvykęs pasimatyti su savo giminaičiais, tačiau tai tebuvo išimtys iš taisyklės. Čia, Aliaskos kalnuose, jis žvejoja, medžioja ir tyrinėja gamtą. Nemažą savo atskalūniško gyvenimo dalį jis filmavo. Vėliau šią filmuotą medžiagą „PBS“ kanalas parodė kaip dokumentinių filmų seriją.
Vienintelė San Nikolaso salos gyventoja
1835 metais Kalifornijos valdžia įsakė pašalinti visus indėnus iš mažytės San Nikolaso salos, atokiausios iš visų Čanelio salų. Ši nedidukė sala pasižymėjo tuo, kad joje vyko nuolatinės skirtingų indėnų genčių kovos. Evakuacijos metu viena moteris atsisakė išvykti, nes dingo jos mažas vaikas. Pradingo ir pati moteris, ir jos niekas nematė beveik 20 metų.
1853 metais medžiotojų ekspedicija aptiko moterį. Ji taip ir nerado savo vaiko, o kalbėjo kalba, kurios niekas iki tol nebuvo girdėjęs. Tačiau ji papirko visus savo natūralia šypsena ir draugiškumu. Medžiotojai parplukdė ją į Jungtinės Valstijas, ir moteris buvo susižavėjusi moderniu pasauliu. Deja, jame ji išgyveno viso labo septynias savaites – moteris mirė nuo dizenterijos.
Tyrinėtojas-vienišius pradingo po to, kai praleido 5 metus vienas
Everettas Ruessas gimė 1914 metais. Tačiau niekas nežino, kad šis žmogus mirė, nes jis visą savo gyvenimą praleido vienatvėje. E. Ruessas buvo dailininkas, poetas ir rašytojas, kuris ilgus metus tyrinėjo laukinę gamtą Kalifornijos pakrantėje ir JAV pietvakarių dykumose. Jis pradingo ketvirto dešimtmečio pabaigoje, kai jam buvo 27-eri, kai keliavo atokioje Jutos valstijos dalyje.
E. Ruessas buvo vienas pirmųjų amerikiečių, kuris sugebėjo susidraugauti su indėnais ir pagyventi kartu su jais. Savo kelionių metu jis mainydavo savo kūrinius į maistą. Tačiau jis su sutiktais žmonėmis nepraleisdavo daugiau nei dvi dienas. Jis rašydavo dienoraščius, kurie vėliau virto knygomis.
Jo mirtis iki šios dienos išlieka paslaptimi. Kai kas tvirtina, kad jis paskendo ar nukrito nuo kalno. Kaip ten bebūtų, jo keistas gyvenimo būdas ir paslaptingas dingimas pavertė jį tikru folkloro herojumi.
Christopheris McCandlessas iškeliauja „atgal į gamtą“
1990 metais, su pagyrimu baigęs Emorio Universitetą, Ch. McCandlessas paaukojo savo sąskaitoje buvusius 24 tūkstančius dolerius labdarai, atsikratė visų daiktų ir nutraukė ryšius su savo šeima. Pasivadinęs „Alexanderiu Supertrampu“, jis paliko namus ir išvyko ieškoti nuotykių. Jis keliavo be pinigų ir beveik nekontaktuodamas su išoriniu pasauliu. Savo galutinį kelionės tikslą, Feirbanksą Aliaskoje, jis pasiekė 1992 metų balandžio 28 dieną.
Vos per keturių mėnesių buvo aptiktas negyvo Ch. McCandlesso kūnas. Jis mirė nuo bado ir nuodingų grybų. Rašytojas Jonas Krakaeuris apie jį parašė apdovanojimai apdovanotą knygą. „Atgal į gamtą“ pavadinta knyga vėliau buvo perdaryta į filmą, kuriame Ch. McCandlesso vaidmenį atliko Emilis Hirschas.
Ch. McCandlessas ir šiandien yra kontroversiška figūra. Nors daug kas žavisi jaunuoliu, kuris atsisakė gero gyvenimo, kad rastų harmoniją savyje, kiti jį kritikuoja dėl nepasiruošimo ir esminių išlikimo žinių trūkumo.
Gyvenimas be visuomenės primetamų taisyklių
1995 metais nedidelė žmonių grupė įsigijo nemenką žemės plotą Velse, siekdama sukurti jame savo komuną. Kurį laiką jie gyveno ramiai ir taikiai, kol įsikišo valdžią, suabejodama jų teise į minėtas žemes. Prasidėjo dešimtmetį trukusi teisinė kova, po kurios paaiškėjo, kad į atskira komuną susibūrę žmonės iš tiesų turi teisę ten gyventi.
Tarp iki tos dienos išlikusių komunos narių buvo Emma Orbach, Oksfordą baigusi moteris, kuri vėliau išsiskyrė su savo vyru, taip pat komunos nariu, pasistatė atskirą namelį atokioje vietovėje ir jame apsigyveno visiškai viena. Ji užsiaugina savo maistą, gyvena be pinigų ir džiaugiasi, kad yra nepriklausoma nuo visuomenės taisyklių.
„Būtent taip aš noriu gyventi. Toks gyvenimo būdas mane daro laimingą, ir tai yra mano idealūs namai“, – pasakoja E. Orbach.
