Zimbabvė kadaise buvo turtinga agrarinė Afrikos valstybė, tačiau dabar joje tarpsta visiška suirutė. Žmonių kančiai išreikšti sunku rasti tinkamus žodžius. Supuvusi vyriausybė, hiperinfliacija, badas, cholera, lavonų tvaikas – tapo rūsčia šalies kasdienybe.
Tėvas Piteris sustabdo savo sunkvežimį prie grupelės purve skęstančių namų, įsikūrusių vakarų Zimbabvės iškepusiuose nederlinguose krūmokšniuose. Prie jo priartėja liesa kaip šakalys moteris su dviem mažyliais.
„Padėkite, maldaujame. Mes beviltiškai ieškome maisto“, - taria ji. Du mažamečiai trinasi šalia su groteskiškai išpampusiais nuo bado pilvais. Kwashiorkar – taip skamba diagnozės vardas. Lietuvių kalboje atitikmenį šiam žodžiui rasti sunku. Tai sindromas, kylantis nuo prastos mitybos ir pasireiškiantis pilvo išpūtimu, slenkančiais plaukais bei svorio netekimu. Pirmą kartą moksliškai jam vardas buvo suteiktas 1930 m. Ganoje, pasitelkus tenykštę kalbą.
Moteris sako, kad ji su šeima jau ilgai minta vien uogomis ir riešutais, kuriuos valandų valandas raško krūmynuose. Ji su vyru parodo kunigui kapą, kur palaidota vyriausia jų dukrelė, neištvėrusi tokios „dietos“. „Tai beprotybė – tikra beprotybė“, - teištaria tėvas Piteris. Virš kažkada turtingos Afrikos šalies kaip debesis tvyro humanitarinė krizė.
Ši šeima nėra išskirtinė. Tūkstančiai šeimų regione yra priverstos misti vien tuo, ką randa krūmynuose. Uogas ir riešutas žmonės sutrina ir skiedžia ribotomis vandens atsargomis. Kartais tenka valgyti skėrius ar net graužti medžio žievę.
Tuo tarpu šalies sostinėje Hararėje Mugabės ir jo sėbrų režimas ir netgi vakarietiškos nevyriausybinės organizacijos neigia, jog šalies žmonės badauja. Tačiau čia, pora šimtų kilometrų nuo didesnio miesto, žmonės tiesiog miršta iš alkio.
Nėra jokios oficialios mirčių statistikos, tačiau pasak tėvo Piterio: „Žmonės čia miršta badu. Kančių apimtis jau pasiekė Aušvico dydį. Tai tylusis cunamis. Jie juk miršta taip tyliai. Jie nerėkia ar nerengia demonstracijų. Jie paprasčiausiai miršta.“
Moters šeimai vienintelis išsigelbėjimas tai, jog šalyje siaučianti choleros epidemija dar nepasiekė šių vietovių. Bet baimė, kad tai greitu laiku įvyks, išlieka. Šie žmonės yra tokie silpni, jog epidemija juos šluote nušluos nuo žemės paviršiaus. „Tai būtų absoliuti katastrofa“, - atsidūsta šventikas.
Šios beprotybės šaknys – valdžios užgrobimas ir baltųjų fermų sugriovimas, pridėjus kelis metus šalį alinusią sausrą. Dar 2000 metais Zimbabvė išaugino 4,5 mln. tonų kukurūzų, o šiais - vos 800 000. Penkis milijonus gyventojų turinčiai šaliai reikia bent 2 mln. tonų kukurūzų pramisti.
Bankrutavusi vyriausybė pažadėjo importuoti papildomai 800 000 tonų, bet importavo tik 175 000. Pasaulio maisto programos duomenimis, jau kitą mėnesį pusei Zimbabvės gyventojų nedelsiant reikės papildomo maisto.
Primename, jog šiuo metu šalyje siaučianti cholera jau pasiglemžė daugiau nei 600 žmonių. Liga užsikrečiama geriant nešvarų vandenį. Cholerą nesunku išgydyti, tačiau šalyje nėra užtektinai medikamentų.
Padėtį sunkina ir šalies vyriausybė. Neseniai buvo įvestas pinigų išėmimo iš sąskaitų limitas – 55 000 Zimbabvės dolerių. Už šią sumą neįmanoma nusipirkti net duonos. Visi, kas tik gali, nuo choleros plūsta į kaimyninę Pietų Afrikos valstybę.
Britanijos ministras pirmininkas Gordonas Braunas jau paragino tarptautinę bendruomenę neatidėliotinai imtis veiksmų.
Zimbabvės prezidentas - R. Mugabė
Hararė - šalies sostinė
Įspūdingo grožio šalyje siaučia kančia ir chaosas
