Palyginimas su „napoleoniškais užmojais“ jau nusistovėjo ir prigijo beveik visose pasaulio šalyse. Įvykiai per pastaruosius pusę metų kaip niekada puikiai demonstruoja, kad Napoleono Bonaparto laurai neleidžia V. Putinui ramiai sudėti bluosto. Napoleonas dėl globalaus pralaimėjimo apkaltino patarėjus, kurių nuomonių jis besąlygiškai klausė. Šiandienė Rusijos „karo strategija“ – būrys Kremliaus patarėjų, jėgos institucijų atstovų, visai tikėtina, atves savo karvedį prie analogiškos pabaigos.
Rusija prie rytinių Europos sienų
Negalima atmesti, kad vadovaujantis šiuo, Rusijos Federacijos viršenybės sugrąžinimo, planu nukentės dar ne viena valstybė. Pastaruoju metu Kremlius atvirai pradėjo vykdyti politiką, nukreiptą į Baltijos šalių, kaip geopolitinio – Rusiją ir Vakarus jungiančio – koridoriaus, izoliaciją. Viskas daroma tik su vienu tikslu: įtvirtinti savo politines-ekonomines ir socialines-humanitarines pozicijas Europoje.
Emociniai V. Putino išsišokimai, ypač pareiškimai apie galimybę „per dvi dienas“ užimti Rygą, Vilnių, Taliną, Varšuvą ar Bukareštą, atvirai rodo šią gąsdinančią tendenciją. Nors Baltijos šalys užsirekomendavo kaip šiuolaikiškos Europos vertybių propaguotojos, jos šiam tikslui buvo pasirinktos ne veltui. Geografinė vieta – ES yra ranka pasiekiama, taip pat istorinės subtilybės – sovietinės praeities palikimas, kalbos klausimas, nemenkas rusų tiek pagal kilmę, tiek pagal mentalinį auklėjimą procentas verčia jas gana patraukliomis dar vienai Kremliaus intervencijai.
Maskvos dialogas su Baltijos šalimis kol kas vyksta verbalinių mūšių lygyje ir eilinio informacinio karo fone. Baltijos regionas pasirodė strategiškai svarbus V. Putinui. Rusijos prezidentas, manevruodamas tarp sankcijų paketų, veržiasi į dar vienas lenktynes, kurių pergalė vertinama auksu. Priešakyje – proputiniškos politikos platinimas visose ES šalyse.
Tarsi nepastebėdamas Rusijos Federacijos biudžeto nepritekliaus ir katastrofiškai nebefinansuojamų daugelio sričių, Kremlius ir vėl nusprendė netaupyti. Per valstybinį tinklą „Rossotrudničestvo“, vieną iš OAO „Gazprom“ filialų, didžiuliai finansų srautai iš Maskvos buvo persiųsti patikos fondams finansuoti (siekiant palaikyti neformalius nacionalinius Baltijos šalių rusų judėjimus) ir informaciniams centrams steigti.
„Rygos auksas“: visuomenininkai, žiniasklaida ir valdomas verslas
Tarp Rusijos politiką palaikančių Baltijos šalių organizacijų reiktų išskirti šias:
Latvijos rusų judėjimas; Rusų bendrija Latvijoje; platforma „Už Latvijos progresą“; Europos rusų judėjimas (Latvija, Lietuva, Estija); organizacija „Pasaulis be nacizmo“ (Latvija, Lietuva); organizacija „Geri rusai“ (Estija).
Naudodama tik „minkštąją“ jėgą, Rusijos Federacija aktyviai pasitelkia Baltijos šalių žiniasklaidą savo agresyviai pozicijai Ukrainoje ginti, argumentuoti ir įtvirtinti. Ryškūs to pavyzdžiai yra televizijos kanalai „Pro100 TV“ ir „Pervyj Baltijskij kanal“, taip pat radijo stotis „Autoradio Rēzekne“. Latvijos nacionalinė elektroninės žiniasklaidos taryba (NEPLP) netgi iškėlė bylas dėl tendencingo Ukrainos įvykių vaizdavimo.
Visais prieinamais metodais Rusija demonstruoja atsainų požiūrį į Europos sankcijas ir politiką, kurios imasi Europos Taryba. Tarsi patvirtindamas šią tezę, Kremlius aktyviai ir sėkmingai naudoja savo ryšius didžiosiose Europos bendrovėse, veikiančiose Baltijos šalyse, taip pat kontaktus su šio regiono itin gausaus rusų kontingento iškeltais politiniais lyderiais.
V. Putinui ir jo komandai nėra reikalo slėpti, kad jų rankose – ne tik visos sąlygos vesti informacinį karą, tačiau ir ekonominio spaudimo svertai. Žymi stambiųjų Baltijos šalių bendrovių dalis dar 10-ojo dešimtmečio pradžioje buvo įkurta pasitelkiant rusų kapitalą. Blogiausia tai, kad ir šiandien Baltijos valstybių verslas yra kontroliuojamas iš Rytų. Kalbame visų pirma apie uosto terminalus ir jūros tranzitą, naftos perdirbimo ir naftos produktų pardavimo bendroves.
Pavyzdžiui, rusų bendrovė „Lukoil“ valdo degalinių tinklą visose Baltijos šalyse. Jai priklauso 114 degalinių Lietuvoje, 54 Latvijoje ir 37 – Estijoje. Chemijos pramonė taip pat tiesiogiai susijusi su Rusijos Federacija: kontrolinis „Lifosos“ – didžiausios cheminių trašų gamintojos – akcijų paketas priklauso koncernui „Jevrochim“, o bendrovė „Uralchem Trading“ įeina į „Uralchim“ grupę.
Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė azoto trašų gamybos sąlyga – gamtinės dujos, kurias bendrovėms tiesiogiai tiekia OAO „Gazprom“, priklausomybė nuo Rusijos – neabejotina. Taip pat rusų rankose (bendrovių konsorciumas „Polir“) yra ir vienintelė Baltijos šalyse šaldytuvų gamintoja „Snaigė“.
Kare visos priemonės yra pateisinamos
Vystydama plataus masto prorusišką kampaniją Baltijoje (ES šalyse) ir kartu sudarydama „Baltijos geopolitinį koridorių“, Kremliaus viršūnėlė naudos visus jai prieinamus metodus.
Informacinis karas, ekonominis spaudimas, resursų vartotojų šantažas – tai, kuo Rusija pasižymėjo konflikto su Ukraina metu. O diplomatinis Europos bei Maskvos flirtas tik apsunkino ir taip nelengvą situaciją. Iš Baltijos šalių šiuo metu tikriausiai tik Lietuva rodo pakankamai tvirtus žingsnius priešinantis Rusijos ekspansijai, išsakydama savo griežtą poziciją Maskvos atžvilgiu. Bendro karinio Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos junginio sukūrimas – ryškus to pavyzdys. Talinas, matydamas savo akivaizdų silpnumą, stengiasi vengti ryškių pasisakymų dėl įžūlaus estų saugumo darbuotojo pagrobimo, kurį įvykdė Rusijos specialiosios tarnybos pačios Estijos pasienio zonoje.
Matyt, ne iki galo suprasdama tokios retorikos palaikymą iš ES narių, Latvija savo ruožtu išvis „miega“, tarsi nepastebėdama prorusiškos penktosios kolonos. Tačiau, numatant visiškai įtikinamą Ukrainos scenarijaus pasikartojimą Baltijos šalyse, šiose yra intensyviai vykdomos tokio įvykių scenarijaus prognozės ir atsakomųjų NATO veiksmų darbai. Šiandien dar yra laiko šaltakraujiškam ir apskaičiuotam apmąstymui. Ar pereis dabartinė pasipriešinimo fazė iš „susirūpinimo“ prie ko nors labiau apčiuopiamo – parodys laikas.
