Vėl susiduriame su Vokietijos klausimu. Iš esmės tai – Vokietijos Klausimai. Jie labai svarbūs Europai ir euro ateičiai, todėl turėtų būti rašomi didžiosiomis raidėmis.
„Frankfurter Allgemeine“ pasiūlė tam tikrą versiją per interviu su Jose Marija Aznaru, buvusiu Ispanijos ministru pirmininku.
„Ar Graikijos krizė įrodo, kad Vokietija yra savanaudiška, nacionalistinė ir ne tokia europietiška?“, – paklausė laikraštis. „Nebūtinai“, – atsakė pašnekovas ir pridūrė, kad Vokietija neprivalo mokėti už pašaliečių klaidas, tačiau turi suvokti savo itin didelę atsakomybę Europoje.
Vokietijos klausimas šiomis dienomis formuluojamas griežčiau. Sociologas Ulrichas Beckas uždavė du klausimus: „Ar Vokietija mano, kad atėjo laikas gintis nuo ištiestų Europos letenų ir kurti Vokietijos sėkmės prieš pavydžius kaimynus modelį?“ ir „Ar vieninga Europa remiasi Vokietijos konstitucijos preambule, ar ji jau nustojo būti Vokietijos vizijos ir politikos kelrode žvaigžde?“
Į juos atsakė iškilios vokiečių asmenybės, kurioms kilo abejonių dėl Vokietijos ir jos draugų solidarumo.
Helmutas Schmidtas neseniai išreiškė susirūpinimą Vokietijos emocionalumu ir kad jai gali baigtis blogai dėl kaimynų nuvertinimo. Jis sakė: „Dabartinė Vokietijos valdžia nesupranta, kad ši valstybė įtraukta į sąjungą, visumą, didesnę už save. Šis apribojimas turėtų būti Vokietijos interesų dalis, tačiau to nesupranta vyriausybė ir visas politinis elitas.
Tai taip pat veidrodžio atspindys to, kas vyksta Prancūzijoje“. Joschka Fischeris, buvęs užsienio reikalų ministras ir Žaliųjų partijos vadovas, sakė: „Aš neseniai kalbėjau su grupe vadinamųjų jaunųjų Vokietijos lyderių. Jie politiniu aspektu jau nebeinvestuoja į Europą. Jų įsitraukimas baigiasi buvimu Europos vartotojais“.
Wolfgangas Schaube pažymėjo: „Vokietija pripažįsta savo atsakomybę dėl euro zonos ir integracijos proceso, vedančio prie vieningos Europos. Ji gins euro stabilumą, kad šie tikslai būtų pasiekti“. Hansas Ulrichas Klose sakė: „Tai, ką žmonės vadina vokiečių nacionalizmu, kyla iš fakto, kad Vokietija mokėjo Europai. Mes toliau taip daryti negalime“.
Niūresnį požiūrį randame U. Becko esė „Vokiečių euronacionalizmas“. Jis mato naują Vokietijos ekonominės vienašalio nusiginklavimo politikos rūšį, kuri keičia senus daugiašalius įsitikinimus. Dabar Vokietijoje egzistuoja intelektualinis nacionalizmas, jungiantis dešinės ir kairės partijų apibrėžimus.
Kanclerė A. Merkel panaudojo Europos valiutos krizę, kad pasuktų euro zonos finansinę politiką Vokietijos kryptimi. Taigi Vokietija sumenkina pareigų Europai ir ryšių su ja vertę.
Parengė Irma Baranauskaitė
