65 metų buvęs KGB karininkas, prieš 18 metų pirmą kartą išrinktas prezidentu, sugrąžino stiprių valstybės saugumo tarnybų ir centralizuotos autoritarinės valdžios tradicijas, kurios buvo pradėjusios byrėti po Sovietų Sąjungos iširimo.
Tarptautinėje arenoje jis pergyveno tris JAV prezidentus ir neabejotinai tapo vienu valdingiausių pasaulio valstybių vadovų. V. Putinas nepabūgo pastūmėti Maskvą į naują konfrontaciją su Vakarais, atplėšęs Krymo pusiasalį nuo Ukrainos ir surengęs lemiamą, jėgų pusiausvyrą pakeitusią intervenciją Sirijoje.
Ketverius metus iš eilės žurnalo „Forbes“ įtakingiausiu pasaulio žmogumi išrenkamas V. Putinas turi juodąjį diržą ir sėkmingai kuria „mačo“ įvaizdį, jodinėdamas žirgu iki pusės apsinuoginęs po Sibiro platybes arba pozuodamas nuotraukoms su kone su visais laukiniais Rusijos plėšrūnais, pavyzdžiui, tigru, snieginiu leopardu ir baltuoju lokiu.
Valstybinės žiniasklaidos palaikomo V. Putino populiarumas siekia 80 procentų. Jo šalininkai prezidentą vadina gelbėtoju, sugrąžinusiu jiems pasididžiavimo jausmą šalimi ir tradicines vertybes savo pažemintai tautai.
Tačiau V. Putino priešininkams jis yra žmogus, nepripažįstantis demokratijos, kartu su buvusiais savo tarnybos bičiuliais užgrobęs valstybės valdymą ir kurstąs nacionalistines nuotaikas, kad atkurtų buvusią imperiją.
„Smogti pirmam“
V.Putinas gimė 1952 metų spalio 7 dieną Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge), darbininkų šeimoje. Pirmąją gatvės muštynių patirtį jis gavo šiame mieste.
„Leningrado gatvės mane išmokė vieno: jeigu kovos neįmanoma išvengti, reikia smogti pirmam“, – sakė V. Putinas 2015 metais.
Pradėdamas darbą KGB slaptojoje tarnyboje V. Putinas įgyvendino savo vaikystės svajonę. 1985–1990 metais, byrant sovietų imperijai, jis tarnavo Dresdene, tuometėje Rytų Vokietijoje.
Politinę karjerą V. Putinas pradėjo jau sugrįžęs į gimtąjį Sankt Peterburgą. Jis užėmė įvairius postus savo gimtojo miesto taryboje, vadovaujamas savo mentoriaus – tuomečio mero Anatolijaus Sobčiako.
Spartus kilimas karjeros laiptais tęsėsi 1996 metais, kai V. Putinas buvo pakviestas dirbti prezidento Boriso Jelcino administracijoje. 1998 metais dar mažai kam žinomas V. Putinas buvo paskirtas KGB paveldėtoja tapusios Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovu.
Silpnos sveikatos, alkoholio nevengęs B. Jelcinas 1999 metų rugpjūtį paskyrė V. Putiną ministru pirmininku. Vyriausybės vadovo populiarumo augimui labai pasitarnavo Rusijos pradėtas antrasis karas Čečėnijoje.
Paliegęs Kremliaus vadovas sensacingai atsistatydino tų pačių metų gruodžio 31-ąją ir paskyrė V. Putiną perimti didžiausios pasaulio valstybės prezidento pareigas.
Caro gimimas
Įkvėptas naftos dolerių antplūdžio, dėl kurio Rusijoje išaugo gyvenimo lygis, V. Putino valdomas Kremlius sukūrė savo „suverenią demokratiją“. Šioje sistemoje buvo užgniaužti pliuralizmo – politinės opozicijos ir pilietinės visuomenės – atributai.
V. Putinas itin griežtai slepia savo asmeninį gyvenimą, o kartą netgi liepė žurnalistams nekišti savo „snarglėtų nosių“ į jo reikalus.
2013-aisiais, po tris dešimtmečius trukusios santuokos, jis paskelbė apie savo skyrybas su žmona Liudmila. Be to, netylantys gandai apie jo romanus su įvairiomis gražuolėmis, įskaitant ir vieną buvusią gimnastę, niekada nebūna patvirtinami.
Laikydamasis Konstitucijos, V. Putinas po savo antros kadencijos prezidento poste 2008-aisiais šias pareigas perdavė savo sąjungininkui Dmitrijui Medvedevui, o pats tapo premjeru. Visgi po šio apsikeitimo pareigomis mažai kas abejojo, kas iš tiesų yra šalies vadovas.
2012 metais V. Putinas vėl stojo prie Rusijos vairo, tačiau, Kremliaus siaubui, jo sugrįžimas išprovokavo didžiausius gatvės protestus nuo Sovietų Sąjungos griūties.
Tąkart masines demonstracijas išvaikė policija, o kovai su nepasitenkinimą reiškiančiais piliečiais buvo pasitelktos naujos griežtos priemonės.
Krymas, Ukraina ir Sirija
Politikas, sakęs, kad SSRS griūtis buvo didžiausia XX amžiaus „geopolitinė katastrofa“, aršiai gina Maskvos įtakos zoną ir nuolat meta iššūkių tariamam JAV viešpatavimui.
2014-ųjų vasarį Ukrainai nuvertus Rusijos remtą prezidentą Viktorą Janukovyčių, atrodė, kad Kremliui teks priprasti prie minties, kad ankstesnės didelės įtakos kaimyninėje šalyje nebeturės.
Ši iliuzija truko neilgai. Netrukus V. Putinas nurodė savo specialiosioms pajėgoms užimti strategiškai svarbų Krymo pusiasalį, o 2014-ųjų kovą po skuboto referendumo, nepripažinto tarptautinės bendruomenės, jis tą regioną aneksavo.
Šis Rusijos įvykdytas sienų perbraižymas lėmė didžiausią Maskvos santykių su Vakarais pablogėjimą nuo Šaltojo karo laikų. Maža to, Rusiją užplūdo radikalaus nacionalizmo banga, o V. Putino populiarumo reitingai šalyje augo kaip ant mielių.
Po šių įvykių Kremlius buvo apkaltintas kurstąs separatistinį judėjimą Rytų Ukrainoje, peraugusį į prorusiškų separatistų ir Ukrainos pajėgų konfliktą, jau pareikalavusį per 10 tūkst. gyvybių.
Nors dėl Vakarų paskelbtų sankcijų Rusijos ekonomika patyrė nuosmukį, V. Putinas pradėjo karinę kampaniją Sirijoje. Rusijos aviacija nuo 2015 metų bombarduoja taikinius Sirijoje, Maskvai remiant savo ilgamečio sąjungininko prezidento Basharo al Assado (Bašaro Asado) režimą.
Rusijos įsitraukimas į Sirijos karą persvėrė konflikto svarstyklių lėkštę B. al Assado vyriausybės naudai.
Vėliau V. Putinas imtas kaltinti skleidžiantis savo čiuptuvus dar toliau – Maskvos seno priešininko Vašingtono link.
Donaldui Trumpui (Donaldui Trampui) netikėtai laimėjus 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus, šalies žvalgybos bendruomenė apkaltino Kremlių kišimusi į rinkimų procesą, siekiant sudaryti sąlygas respublikono pergalei.
„Pralaimėjusieji visada kaltina ką nors kitą“, – atrėžė V. Putinas.
