Turėdami nesibaigiančią puikių paplūdimių juostą, dievišką klimatą ir jausmingą bosanovos kultūrą, brazilai mano esą ypatingai apdovanoti. Taigi kai praeitą rudenį jūroje netoli Rio de Žaneiro buvo atrastas pirmasis iš dviejų gigantiškų naftos telkinių, prezidentas Luiz Inácio Lula da Silva tai paprasčiausiai palaikė dar vienu ryšio su dangumi įrodymą. „Dievas“, – karštai sakė Lula da Silva, – „yra brazilas“.
Tokia sėkmė – dieviška ar ne – buvusiam plieno darbininkų profesinės sąjungos lyderiui ir kažkada iš vidurinės mokyklos išmestam 62 m. Lula da Silva padėjo tapti populiariausiu per pusę amžiaus Brazilijos prezidentu. Atradus naftos telkinius Brazilija galėtų tapti viena didžiausių naftos žaliavos tiekėjų pasaulyje, bet net ir be šios dovanos ekonomika stiebiasi tarsi gvajavos medis Amazonės atogrąžų miške, o tai leidžia Brazilijos valdžiai imtis šalyje mažinti legendinių mastų socialinę nelygybę. Ekonominė galia šaliai taip pat leidžia bandyti tapti pirmąja valstybe Vakarų pusrutulyje, savo diplomatine įtaka galinčia atsverti JAV. Lula da Silva vadovavo kuriant besivystančių šalių bloką G-20, siekiantį pasipriešinti JAV ir Europos hegemonijai pasaulinės prekybos derybose. „Aš visiškai tikiu, kad Brazilija atrado savo kelią“, – Planalto prezidento rūmuose sostinėje Brazilijoje žurnalui Time sakė Lula da Silva.
Dabar Lula da Silva siekia narystės uždariausiame pasaulio klube – grupėje valstybių, užimančių nuolatines vietas JT Saugumo Taryboje, – tai įeina į jo pastangas „pakeisti pasaulio politinę ir komercinę geografiją“. Brazilija, penktoji pasaulyje pagal gyventojų skaičių šalis, pradėjo atkakliau siekti narystės ir rugsėjo 23 d. Niujorke Generalinėje Asamblėjoje pasakytoje savo kalboje Lula da Silva tvirtino, kad Tarybos „iškreipiamas atstovavimas yra kliūtis mūsų trokštamam daugiapoliui pasauliui“.
Tai gali atrodyti pernelyg tolima svajonė barzdotam prezidentui gergždžiančiu balsu, bet Lula da Silva pasitikėjimas savimi turi pagrindo: jis jau susidorojo su kitais neįtikėtinais uždaviniais. 2002 m., kai jis buvo išrinktas, daugelis bijojo, kad Lula da Silva ir jo kairioji Darbininkų partija sugriaus kylančią Brazilijos ekonomiką vykdydami socialistinę politiką. Tačiau Lula da Silva įžvalgiai laikėsi fiskalinio nuosaikumo – taip sustiprindamas Brazilijos valiutą realą ir reformuodamas išpūstą valstybės tarnybos pensijų sistemą. Tokia politika ir didelis už prekes gautas pelnas sukėlė bumą – šiemet ekonomika vėl paaugs 5 ar daugiau procentų, o infliacija yra žema kaip niekad anksčiau. Net jo varžovai pripažįsta, kad, nepaisant karštakošiško įvaizdžio, Lula da Silva politikoje tvarkėsi sumaniai. „Lula keliamas pavojus tas, kad jis gali būti gana mesianistiškas“, – sako Rubens Ricúpero, dešimtajame dešimtmetyje, kuomet Lula da Silva priešinosi rinkos reformoms, kurias dabar pats remia, buvęs finansų ministru. – „Bet jis yra vienas protingiausių politikų visame pasaulyje“.
Lygiai taip pat svarbu, kad vadovaujant Lula da Silva Brazilija išlaviravo tarp Scilės ir Charibdės – dešiniosios G. W. Bush administracijos ir kairuoliško Venesuelos prezidento Hugo Chávez, kurių susidūrimai drebino Lotynų Ameriką. Vašingtone Lula da Silva laikomas svarbiu sąjungininku. „Mūsų santykiai tvirti – mūsų nuomonės daugeliu klausimų sutampa“, – teigia valstybės sekretoriaus pavaduotojas Vakarų pusrutulio reikalams Christopher McMullen. Bet, nors Lula da Silva su G. W. Bush palaiko ryšius dėl biokuro – Brazilija šioje srityje yra pasaulio pionierė, – jis taip pat bičiuliaujasi su H. Chávez dėl planų Pietų Ameriką pagal Europos Sąjungos pavyzdį paversti integruotu ekonominiu bloku. Tiesą sakant, Lula da Silva yra vienas iš nedaugelio vadovų, kurių klausosi tiek G. W. Bush, tiek H. Chávez. „Aš su jais juokauju ir sakau jiems, kad jų peštynės labai keistos“, – sako Lula da Silva, – „nes nafta juos daro tokius priklausomus vienas nuo kito“.
Tačiau didžiausias Lula da Silva iššūkis yra įveikti prarają tarp Brazilijos turtingųjų ir vargšų – atotrūkį, kuris daro šalį panašesnę į feodalinę monarchiją, kokia ji buvo XIX amžiuje, nei į modernią demokratiją, kokia ji nori būti XXI a. Lula da Silva, kuris būdamas neturtingas vaikas blizgino batus San Paulo gatvėse, daugiau nei 100 mlrd. dolerių skyrė socialiniams projektams – nuo finansinių paslaugų neturtingiesiems iki pašalpų šeimoms, kurios leidžia savo vaikus į mokyklą. Dėl to 52 proc. iš 190 mln. Brazilijos gyventojų dabar įvardijami kaip vidurinioji klasė; 2002 m. tokiais laikyti 42 proc. Tuo pat metu 280 mlrd. dolerių vertės infrastruktūrą pagerinti ir mokesčius mažinti skirta „Augimo spartinimo programa“ jis tikisi paversti Braziliją palankesne verslui. „Leisti turtingiesiems savo investicijomis užsidirbti pinigų ir leisti vargšams dalyvauti ekonominiame augime – tai vadinama teisingu reikalų tvarkymu“, – sako Lula da Silva.
Tačiau nepaisant visų jo pergalių, kai kurios seniausios Brazilijos negerovės pasirodė esančios labai atsparios Lula da Silva gydymui. Išlieka paplitusi valdininkų korupcija; Lula da Silva kaltina šlykščią politinę kultūrą, kuri „gyvuoja ištisus amžius“, bet tai senas pasiteisinimas. Vienas iš jo rinkimų pažadų buvo išvalyti Brazilijos politiką, ir likus dvejiems metams – taisyklės jam draudžia siekti trečios kadencijos iš eilės – jam reikia pradėti energingai mojuoti šluota. Nepaisant padidėjusio finansavimo ir pagerėjusio prieinamumo švietimo sistema vis dar yra gėdingoje padėtyje: Brazilijos mokiniai ir toliau tarptautiniuose matematikos ir skaitymo testuose pasirodo kaip vieni blogiausių. Mokesčiai yra lupikiški, vėl naikinami Amazonės miškai, o Brazilijos valstybės biurokratija yra viena išlaidžiausių pasaulyje. Per dvejus metus išspręsti visas šias problemas reiktų daug daugiau dieviškojo įsikišimo.
