Metų pradžioje portale buvo publikuotas straipsnis apie Baltarusijos energetinį saugumą. Šį kartą norėtųsi pasidomėti Suomijos energetiniu saugumu, padiskutuoti apie šios šalies energetikos grėsmes ir perspektyvas.Iš pirmo žvilgsnio grėsmių tikrai netrūksta.
Mat ši šalis, kaip Lietuva ir kitos Baltijos šalys, taip pat Baltarusija ir Ukraina iš Rusijos gauna 100 proc. reikalingų gamtinių dujų (GD). Be to, Suomija iš Rusijos gauna apie 70 proc. reikalingos naftos (iš Norvegijos ir Danijos kiek daugiau nei po 10 proc.). Žvelgiant į šią statistiką akivaizdu, kad ši Skandinavijos šalis yra priklausoma nuo Rusijos energijos šaltinių ir tai galima laikyti grėsme Suomijos energetiniam saugumui. O kokios yra šios šalies energijos šaltinių diversifikavimo perspektyvos? Galbūt Suomija turi alternatyvų Rusijos energetinio spaudimo svertams?
Suomija neturi savų gamtinių dujų išteklių, tad reikiamą kiekį vamzdynais importuoja iš Rusijos, suskystinų dujų ši šalis neimportuoja. 2007 metais Suomija sunaudojo 4,7 mlrd. kubinių metrų GD, o 2009 m. – 4,2 mlrd. kubinių metrų. Kaip matome, dujų sunaudojimas krito, o kaina kilo: 2007 m. Suomijos pramonės įmonės dujas pirko po 248 dolerius, namų ūkiams jos buvo parduodamos po 352 dolerius už tūkstantį kubinių metrų. 2009 m. šios kainos minėtiems vartotojams atitinkamai buvo 332 ir 474 doleriai.
Kainų augimas tuo laikotarpiu buvo natūralus procesas, nes dujų ir kitų energijos išteklių kainos augo visame pasaulyje. Tačiau vertėtų paminėti, kad Suomija nėra tokia jautri GD kainų augimui kaip Baltijos šalys ar posovietinės valstybės dėl santykinai mažo jo sunaudojimo. Pagrindinė šio nejautrumo priežastis yra ta, kad Suomija iš gamtinių dujų gauna tik 11 proc. reikiamos energijos. Daug svarbesnė šia prasme nafta, kuri bendrame šalies energetiniame balanse sudaro 26 proc. Taigi suomius daug labiau jaudina naftos, o ne GD kainų šuoliai. Tačiau vėlgi reikėtų paminėti, kad nafta, tiksliau, jos produktai (benzinas, dyzelinas ir kt.) daugiausia skiriama ne elektrai gaminti ar namams šildyti, bet vidaus degimo variklių kurui, taigi Kremliaus galimybė spausti suomius naftos kainos didinimu nėra efektyvus, nes čia, kitaip nei dujų sektoriuje, yra alternatyvūs tiekėjai – jau minėtos Norvegija ir Danija, taip pat Jungtinė Karalystė, Alžyras ir Kazachstanas.
Iš naftos ir dujų Suomija gauna 37 procentus reikiamos energijos, dar 15 proc. – iš anglių, tačiau daugiausia, net 47 procentus visos sunaudojamos energijos, gauna iš atominės ir alternatyviosios energijos. Taigi Maskvai nelabai naudinga spausti Helsinkį grasinant vamzdynais. Nafta ir dujos nėra Maskvos potencialaus ekonominio diktato „arkliukas“, tačiau Kremlius turi kitą svarbų ekonominį svertą – medieną. Suomijoje yra plačiai išplėtota popieriaus gamybos ir medienos apdirbimo pramonė, mediena taip pat plačiai naudojama statyboje, todėl ši šalis yra kur kas jautresnė medienos kainos augimui nei naftos ar GD kainų šuoliams.
Suomija iš Rusijos gauna apie 70 proc. importuojamos medienos, kasmet jos įsivežama apie 6 milijonus kubinių metrų, o Rusija iš to uždirba apie 500 mln. eurų per metus. Taip pat reikia paminėti, kad Suomijos bendrovės yra investavusios apie 1 mlrd. eurų į Rusijos medienos gamybos pramonę, tad akivaizdu, kad Suomiją labiau jaudina Rusijos medienos ir miškų politika nei Kremliaus vamzdynų žaidimai. Kad Suomija jautri medienos importui iš Rusijos pasako ir šis faktas: Helsinkis ilgai priešinosi dujotiekio „Nord Stream“ projektui, tačiau Rusijos premjerui Vladimirui Putinui prakalbus apie apvaliosios medienos muitų didinimą Suomija kaip mat atlyžo.
Vis dėlto Suomija energetiniu požiūriu nesijaučia saugi: visų pirma, elektros energijos naudojimas šalyje auga, antra, esami jos gamybos pajėgumai yra per maži, kad patenkintų didėjančius poreikius, tad Suomijai reikalingas elektros energijos importas, o importuojama daugiausia iš Rusijos. Žinoma, elektros energija importuojama taip pat iš Švedijos ir Estijos, tačiau kiekiai gerokai mažesni palyginti su Rusijos (iš viso importuojama 15 proc. reikiamos elektros energijos: 12 proc. – iš Rusijos, likę 3 proc. – iš Švedijos ir Estijos). Taip iškyla dar viena energetinio saugumo grėsmė – didelis importuojamos rusiškos elektros energijos kiekis. Didinti savo elektros energijos gamybą – pagrindinis Suomijos tikslas, tam pasitelkiamos alternatyviosios energijos gamybos rūšys.
Alternatyvioji energija Skandinavijoje ypač populiari. Dėl geografinės padėties (ežerai, upės, vėjuoti pajūrio ruožai, miškai) Suomija daugiau nei 28 proc. elektros energijos išgauna iš atsinaujinančių energijos šaltinių (daugiausia hidroelektrinėse (16 proc.), naudodama biokurą (daugiau nei 10 proc.), vėjo energiją (tik apie 0,5 proc., tačiau šis potencialas yra didelis ir netolimoje ateityje Suomijoje vėjo energija neišvengiamai išpopuliarės). Kitus daugiau nei 28 proc. energijos gaunama iš atominių jėgainių. Šis skaičius ateityje turėtų didėti, nes Suomija šiuo metu stato trečiąjį Olkiluoto atominės elektrinės bloką, kuris bus vienas moderniausių ir pajėgiausių pasaulyje. Taip pat iš anglių, durpių ir kito iškastinio kuro gaunama apie 27 proc. (iš durpių – 5 proc., dujų – 10 proc., anglių – 12 proc.) reikiamos elektros energijos.
Žvelgiant į šią statistiką į akis krinta tai, kad daugiau nei 28 proc. elektros energijos gaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių, taip pat beveik 30 proc. – iš atominių jėgainių, kurios priskiriamos prie žaliųjų energijos šaltinių. Taigi Suomija, naudodamasi savais ištekliais, pasigamina daugiau nei 60 proc. reikiamos elektros energijos. Prisiminus, kad tik kiek daugiau nei 5 mln. gyventojų turinti Suomija pernai sunaudojo 80 teravatvalandžių (TWh) elektros energijos (Lietuva sunaudoja tik apie 9 TWh elektros energijos), tad tie 60 procentų atrodo išties įspūdingai. Kur slypi viso to paslaptis? Suomija seniai suprato, kad reikia išnaudoti žaliąją energiją, į kurios plėtrą buvo mestos milžiniškos lėšos. Investicijos į atsinaujinančius išteklius suteikė alternatyvų laisvę ir užtikrino saugumą, taip pat suteikė nemažai darbo vietų vietos gyventojams.
Suomijos klimatas ganėtinai atšiaurus, tad šiai šaliai energijos reikia kur kas daugiau nei kitoms Europos valstybėms. Natūralu, kad suomiai rūpinasi energijos gavybos būdų ir tiekėjų diversifikacija ir sukaupė milžinišką patirtį. Ja turėtų pasinaudoti ir kitos valstybės. Tad kokios yra energetinės grėsmės šiai Skandinavijos šaliai ir kokios perspektyvos jos laukia? Kalbant apie pavojus energetiniam saugumui, rimta grėsmė tik viena, t. y. didžioji dalis energijos resursų importuojami iš vienos šalies – Rusijos. Šią problemą Suomija iki šiol puikiai sprendžia, tad ateityje ji turėtų tik mažėti.
Taip pat šiandien aktualūs atominių jėgainių saugumo klausimai, tačiau žinant suomių skrupulingumą, šio klausimo nereikėtų įvardyti kaip realios grėsmės energetiniam saugumui. Perspektyvos? Reikia paminėti, kad Suomija pasirinko teisingą kelią ir siekia išnaudoti gamtos suteiktus privalumus: visų pirma, hidroenergijos išnaudojimas, antra, sėkmingas biokuro panaudojimas, taip pat šalis nenusigręžė nuo atominės energijos. Visa tai yra Suomijos pliusai ir kartu perspektyvos, nes rezervų ežerų ir miškų šalis dar tikrai turi...
Vaidotas Šernius
