2016-ųjų kovo 11 dieną Kremliaus finansuojama propagandos agentūra „Sputnik“ paskelbė stabdanti savo veiklą, kuri tęsėsi mažiau nei metus, suomių kalba. Koncepcija taip ir nesuveikė. Visų pirma, esmė kalboje, retoje ir sudėtingoje: propagandinio tinklapio kūrėjai taip ir nesugebėjo jos tinkamai įvaldyti, o tai nulemdavo komiškas situacijas skaitant jų publikacijas. Maža to, skaitytojų dėmesio patraukti taip pat nepavyko, rašo žurnalistė. Suomiai, puikiai susipažinę su istorijos peripetijomis, šiais metais švenčiantys savo neilgos nepriklausomybės 100-metį, kurios metu kaimyninė Rusija jau spėjo pasižymėti dviem karais, jau seniai išmoko netikėti informacija, kuri plaukia iš Rusijos, teigiama straipsnyje.
Lizos istorija ir grobiamų rusų vaikų legendos
Dar prieš visą tą įsipainiojimo į JAV rinkimus istoriją, primena buvęs suomių diplomatas Rene Nybergas, „iškilo žiniasklaidos audra dėl Lizos F., rusų kilmės vokietaitės pareiškimų, kad ji tariamai buvo išprievartauta pabėgėlių; vėliau sekė padirbti švedų gynybos ministro laiškai, cirkuliavę internete, ir įtikinėję pasaulį tuo, kad Stokholmas tiekė ginkluotę Ukrainai“.
Metodai ir priemonių panaudojimas keičiasi priklausomai nuo konteksto, tačiau „hibridinio“ karo strategija, kurią plėtoja Maskva, išlieka tokia pat, aiškina Jarno Limnellis, Aalto universiteto profesorius ir kibernetinio saugumo temų ekspertas: „Kalbama apie tai, kad būtų identifikuotos konkrečios visuomenės silpnybės, vėliau iš to išgaunama nauda, pasinaudojus vienu metu įvairaus intensyvumo politinėmis, socialinėmis, informacinėmis priemonėmis, o taip pat komunikacija, tam, kad būtų išjudintas vietos gyventojų pasitikėjimas socialiniais institutais ir šalies vadovybe“.
Valdžia suprato turinti reikalą ne su mėgėjais
Santykiai tarp Maskvos ir Helsinkio pagerėjo po Šaltojo karo pabaigos, tačiau 2014-ųjų Krymo aneksija simbolizavo lūžį, pažymima leidinyje.
Tuo pat metu internetiniai tinklapiai pradėjo „gaudyti“ dezinformaciją platinamą apie situaciją Ukrainoje. „Mes supratome, kad turi reikalą su informaciniu karu“, – pareiškė suomių naujienų agentūros STT vyr. redaktorė Minna Holopainen. 2014-ųjų pavasarį informacinė agentūra pradėjo rengti mokymus, „kad išsiaiškintume įvairiuose žinučių tipuose ir kaip įmanoma greičiau sureaguotume“, pasakojo ji.
Už ryšius su visuomene atsakingi asmenys suomių valdžioje, savo ruožtu, kovoja su polemika, kurią pakursto rusų žiniasklaida, ir kurioje suomių spec. tarnybos yra kaltinamos rusų vaikų, gimusių mišriose suomių ir rusų šeimose, grobimu. „Kai kurie netgi tikino, kad, dėl to, jog mes greitai senstame, mums reikalingas šviežias kraujas, – pasakojo apie tai, su kokiais barbarais jam teko susidurti Marku Mantila, buvęs šalies premjero ryšių su visuomene skyriaus vadovas. – Mums prireikė kažkiek laiko, kad suvoktume, kad tai buvo daroma tikslingai“. Buvo išleisti lankstinukai rusų kalba, kad vykdytų kovą su dezinformaciją, teigiama straipsnyje. Tariama rusakalbių diskriminacija Suomijoje yra viena iš išsiskiriančių dezinformacijos kampanijų, kurios yra vykdomos prieš šalį, temų.
Suomijos atsakas į „hibridinį“ puolimą – „hibridinė“ gynyba
Klausimas dėl Suomijos stojimo į NATO – kita „problema, kurią itin mėgsta Kremliaus žiniasklaida.
„Maskva sutinka dėl to, kad mes esame Europos Sąjungos sudėtyje, tačiau bando mus gąsdinti, kad mes nesijungtume į NATO“, – aiškina buvęs vyriausybės galva Aleksandras Stubbas, kuris pasisako už tai, kad šalis įstotų iš Šiaurės Atlanto aljansą.
2015-ųjų žiemą, krizės su pabėgėliais įkarštyje, Rusija praleido į Suomiją 1713 asmenų, panorusių gauti prieglobstį, tačiau padarė tai pažeisdama jau kelis dešimtmečius veikiančią praktiką, pagal kurią, kiekviena šalis pati kontroliavo savo sieną. „Tai buvo atviras destabilizacijos bandymas“, – pasakojo buvęs suomių ambasadorius Maskvoje Rene Nybergas.
Helsinkis nepasimetė ir pasirinko skaidrumą. Dar 2015-ųjų spalį šalies prezidentas Sauli Niinisto viešai pripažino, kad Suomija tapo bandymų destabilizuoti taikiniu, ir pažymėjo, kad kiekviena šalis nešasi atsakomybę dėl savo gynybos.
Suomija neatsisako nuo savo „totalinės gynybos“ doktrinos, kuri buvo sukurta dar Šaltojo karo metais, ir kuri pasižymi itin glaudžiu kariuomenės bei civilinių sistemų bendradarbiavimu, ypač efektyviai pasireiškiančių prieš hibridines grėsmes, pažymi ekspertai. Žinodami, kad „hibridinis“ puolimas yra nutaikytas į visą visuomenę, suomiai stengiasi, kad gynyba taptų visų reikalu: toks „hibridinės“ gynybos modelis“.
