Išoriškai bendrovės „Skype“, garsėjančios savo nemokamų pokalbių internetu programa, būstinė beveik niekuo nesiskiria nuo kitų sovietinių ir posovietinių laikų pastatų, kurių tiek daug beveidžiuose Estijos sostinės pakraščiuose. Tačiau viduje neįmanoma nepastebėti Šiaurės Kalifornijos įtakos, rašo JAV dienraštis „The Washington Post“.
Naujausia technika aprūpintas biuras, atviro tipo darbo patalpos, „poilsio kambarys“ su biliardo stalu ir suomiška pirtimi, jauni barzdoti darbuotojai, palubėje pakabintas dadaistinis plastmasinis krokodilas, džinsus mūvintis oficialus atstovas, pernelyg „užsiėmęs“, kad pasvarstytų, kodėl bendrovė „eBay“, 2005 m. įsigijusi „Skype“ už 2,6 mlrd. dolerių, neseniai pripažino permokėjusi.
Šis miniatiūrinis Sietlo prie Baltijos gabalėlis – pagrindinis „Skype“ tyrimų centras – įsikūręs Taline todėl, kad šią paslaugą sukūrė estų programuotojai, rašo „The Washington Post“. Bendrovės steigėjai skandinavai gerai žinojo, kad Estija taip energingai veržiasi į XXI amžių, jog net degalinėse įrengė „Wi-Fi“ ryšį: prisipylei baką, peržvelgei paštą, ir važiuoji toliau. Tačiau, nepaisant atkaklaus skubėjimo į ateitį, „Skype“ tėvynė užsieniečiams gali pasirodyti paradoksaliai įklimpusi praeityje. Dar daugiau – tai bendra Estijos ir kitų Vidurio Europos šalių problema. Kur bepažvelgtum, politikoje vyrauja ginčai dėl istorijos, pastebi dienraštis.
Istorija be jokių abejonių daro poveikį Estijos ir Rusijos santykiams: abi šalys seniai ginčijasi dėl to, ar Raudonosios Armijos įsiveržimas 1945 metais buvo Estijos „išvadavimas“ nuo nacistų, kaip tvirtina rusai, ar kruvinos sovietinės okupacijos, per kurią 10 proc. šalies gyventojų buvo išsiųsta į koncentracijos stovyklas ir tremtį, kaip teigia dauguma estų, pradžia. Tai ne šiaip teorinis ginčas: pavasarį jis sukėlė masinius neramumus Taline ir Maskvoje, o taip pat ir įsilaužėlių atakas internete, nukreiptas prieš Estijos valstybės įstaigas ir bendroves.
Tačiau šia prasme estai nėra vieniši, teigia „The Washington Post“. Pernai Vengrijoje ginčas dėl 1956 m. antikomunistinės revoliucijos priežasčių ir dabartinės reikšmės vos nesibaigė kraujo praliejimu. Minint 50-ąsias šių įvykių metines policija prieš demonstrantus, kurie iš muziejaus nuvarė sovietinį tanką ir važinėjosi juo po miesto centrą, panaudojo ašarines dujas.
Ukrainoje ginčai dėl to, ar 1931 – 1932 m. badas buvo „genocidas“, taip pat įgijo politinį atspalvį: įvairios partijos siūlo skirtingas interpretacijas. Pasak dienraščio, lenkai neseniai veržėsi į filmo, pasakojančio apie 20 tūkstančių Lenkijos karininkų sušaudymą 1940 m. Katynės miške, premjerą, o filmo režisierius A. Wajda apkaltino politikus naudojantis Katynės tragedija rinkiminės kampanijos tikslais.
Visose regiono šalyse istoriniai bestseleriai rašomi panašiomis temomis – karas, komunistinė okupacija, pasipriešinimas. Daugybė tokių knygų pardavinėjama ir Rusijoje, tačiau ten jos vadinasi, pavyzdžiui, taip: „Stalinas, Didžiosios Pergalės įkvėpėjas“, pastebi dienraštis.
Sėdint Vašingtone ar Londone galima lengvai numoti ranka į šią istorinę diskusiją, pavadinus ją retrogradine, paranojine ar netgi kenkiančia ekonomikos plėtrai. Ir iš tiesų, teigia „The Washington Post“, istorijos aptarinėjimas su rusais anaiptol nebuvo naudingas Estijos prekybai su Rusija. O ginčai apie tai, kas atsitiko Katynėje, nesutaisė duobėtų Lenkijos kelių. Vienas Estijos politikas neseniai pastebėjo, kad kolega Vokietijoje patarinėjo jam pamiršti istoriją ir judėti į priekį. „Jūs tik veltui gaištate laiką“, - sakė jis.
Tačiau juk niekas neprašo vokiečių pamiršti istoriją ir judėti į priekį, ar ne? – klausia dienraštis. Pereikite „Skype“ būstinę Taline nuo vieno galo iki kito, pažvelkite pro didelį langą į neišvaizdžius betoninius pastatus, ir taps aišku, kad ekonominė pažanga ir svarstymai apie istoriją glaudžiai susiję, rašo „The Washington Post“. Vidurio Europos ekonomikos jau nebėra bejėgės, o šių šalių gyventojai – jau nebe skurstantys kaimynai. Vis labiau savimi pasitikintys ir sėkmingesni vengrai, lenkai ir pabaltijiečiai nori, kad jų istorija būtų papasakota, o jų problemos – aptarinėjamos. Vokiečiai sugebėjo išsiaiškinti savo istoriją tik septintąjį praėjusios amžiaus dešimtmetį, praėjus 20 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Beveik tiek pat laiko praėjo ir nuo 1989 metų.
Gali būti, kad veikia ir kitos jėgos, pastebi dienraštis. Be jokių abejonių regiono valstybių – ypač buvusių sovietinių respublikų – ekonominės raidos sėkmė yra ideologinis iššūkis Kremliui. Estija ir jos kaimynės įsijungė į Vakarų institutus, išplėtė prekybą su vakarietiškomis šalimis. Rusija pasirinko kitą kelią – konfrontaciją su Vakarais ir greičiau naftos, o ne tikruoju kapitalizmu paremtą ekonomikos modelį. Regioniniai susidūrimai istoriniu pagrindu – tai kartu ir ginčas dėl to, kas pasirodys esąs teisus dėl savojo praeities, ideologijos ar ekonominių pažiūrų traktavimo: stambios Rusijos energetikos bendrovės ar „Skype“.
Asmeniškai aš sergu už „Skype“, teigia straipsnio „The Washington Post“ autorė Anne Applebaum – bent jau už jos barzdotus, įvairiakalbius darbuotojus. Net jei jų bendrovė ir neverta visų tų milijardų.
