Įprastinė tema kalbant apie Šiaurės Korėją yra jos branduolinė programa, kuri gąsdina artimiausius valstybės kaimynus (Pietų Korėją ir Japoniją) bei JAV (mažiau Kiniją ir Rusiją). Daug triukšmo sukėlė Pchenjano pastangos išvesti į orbitą dirbtinį Žemės palydovą (buvo sakoma, kad tai gali būti eilinis branduolinio nešėjo bandymas), bet raketa sudužo praėjus minutei po paleidimo. Šis žingsnis turėjo parodyti, kad naujasis šalies lyderis sėkmingai tęs tėvo darbus. Raketos katastrofa tapo smūgiu Kim Jong Uno įvaizdžiui (suprask – valdančiosioms pozicijoms). Todėl skubiai reikėjo jį sutvirtinti.
Tikru netikėtumu šiuo atveju tapo prezidento sprendimas „dėl ligos“ atleisti iš posto šalies armijos vadą (ir tai buvo ne vienintelės svarbios jo pareigos valstybės valdymo struktūroje) Ri Yong Ho. Kaip žinome, kariuomenė Šiaurės Korėjoje vaidina išskirtinį vaidmenį, todėl jos parama ir ištikimybė valstybės vadovui yra gyvybiškai svarbi. Neatsitiktinai buvęs NATO Generalinis sekretorius bei buvęs Europos Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis bendrajai užsienio ir saugumo politikai Javieras Solana, komentuodamas Kim Jong Uno galimybes konsoliduoti valdžią, pažymėjo: „Visi simboliniai Šiaurės Korėjos vado atributai jaunajam Kim Jong Unui jau buvo perduoti. Ir tai buvo atlikta itin staigiai – dar trisdešimties neturintis naujasis šalies lyderis staiga tapo šalies Karinės komisijos vadu ir jau yra laikomas aukščiausiuoju valdančiosios partijos atstovu. Bet toks simbolinis valdžios perėmimas dar mažai ką reiškia, mat realios valdžios įgijimas šalyje, kur itin didelę įtaką turi įvairūs karinių struktūrų vadai, Kim Jong Unui gali būti labai nelengvas.“
Ri Yong Ho padėjo jaunajam įpėdiniui įsitvirtinti valdžioje, bet buvo pašalintas. Kaip sakoma, „mauras padarė savo darbą – mauras gali išeiti“. Manytina, kad tokiu būdu Kim Jong Unas nusprendė susidoroti su konkurentu ir perimti kariškių kontrolę į savo rankas (galop jam pačiam buvo suteiktas maršalo laipsnis). Kad tai padaryti nebuvo paprasta, patvirtina žinios, jog maždaug 20–30 kareivių žuvo per ginkluotą susirėmimą, kilusį tuo metu, kai Ri Yong Ho buvo mėginama išvesti iš kabineto. „Mes negalime atmesti, kad Ri Yong Ho buvo sužeistas ar net žuvo per susišaudymą“, – pranešė vienas Pietų Korėjos laikraščio „The Chosun Ilbo“ šaltinių.
Daugiau aiškumo į šią tamsią istoriją įnešė žinių agentūros „Reuters“ pranešimas. Jos šaltinis Šiaurės Korėjoje (pakankamai patikimas, sprendžiant iš to, kad ankstesnė jo informacija pasitvirtindavo) pranešė, kad šalies vyriausybėje bus sukurta speciali struktūra, kuri vykdys ekonominę reformą. Lygiagrečiai valdančiojoje Šiaurės Korėjos Darbo partijoje bus sukurta grupė, kuri turės paruošti šią reformą. Esmė čia ta, kad anksčiau valstybės ekonominę politiką didele dalimi kontroliavo kariuomenė. Ri Yong Ho, kaip pažymėjo tas pats šaltinis, buvo prieš tokius žingsnius (armijos pozicijų susilpninimą) ir todėl prezidentui teko jį pašalinti. Kaip straipsnyje „Kim Jong Unas primeta asmeninį stilių savo svajonių karalystei“ („Kim Jong Un stamps his own style on his fantasy kingdom“) konstatavo „The Economist“: „Sprendimas [atleisti Ri Yong Ho – straipsnio autoriaus patikslinimas], kuris privertė kareivius šokti Pchenjano gatvėse, kai kuriems ekspertams reiškė, kad ponas Kimas gali bandyti susilpninti „karinio kumščio“, kuris visą tą laiką valdė Šiaurės Korėją, pozicijas. Vietoj to su savo dėdės Jang Song Thaeko pagalba jis gali pabandyti įtvirtinti Korėjos Darbo partijos viršenybę.“
Nauja šluota naujai šluoja, ir egzistuoja pakankamai didelė tikimybė, kad kariškių vaidmuo šalies politikoje iš tikrųjų sumažės. Kitas klausimas, kiek radikalios bus ekonominės reformos. Vargu ar galima laukti kardinalių permainų, bet net keli žingsniai šia kryptimi taptų pažanga.
Pagaliau, kaip mano Tarptautinio Korėjos tyrimų centro prie Maskvos valstybinio universiteto direktorius Pavelas Lešakovas, galimos ekonominės ir agrarinės reformos yra visai logiškos. Eksperto manymu, Kim Jong Unas yra didesnis pragmatikas negu jo tėvas, kurio ekonomika beveik nedomino ir kuris labai bijojo bet kokių permainų. O naujasis prezidentas, P. Lešakovo teigimu, supranta, kad kariuomenės kontroliuojama ekonominė politika yra kelias į aklavietę, tačiau kol kas jo vaidmuo akcentų keitimo procese nėra lemiamas. Kartu ekspertas perspėjo, kad ekonominės reformos dar nereiškia politinio liberalizavimo.
Pasaulį nustebino, kad neseniai Šiaurės Korėjos televizija parodė koncertą, kuriame dainavo „lengvabūdiškai apsirengusios“ merginos, skambėjo vakarietiškos dainos ir pasirodė tokie „kapitalistiniai simboliai“ kaip Mikė Pūkuotukas ir Peliukas Mikis. Dar daugiau, labiau žinomas visuomenei tapo asmeninis naujojo lyderio gyvenimas: viešumoje jis pradėjo rodytis su mergina, ir pasirodė žinių, kad tai – Kim Jong Uno žmona.
Tačiau tai vis tiek nereiškia, kad politinis Šiaurės Korėjos režimas staiga ims ir sušvelnės. Dar šių metų balandį šalies vadovas pareiškė, jog jis liks ištikimas „songun“ ideologijai, kuri numato išskirtinį armijos vaidmenį valstybės valdyme. Kitaip tariant, vieno įtakingo kariškio nušalinimas neleidžia teigti, kad artimiausiu metu militaristinis Šiaurės Korėjos pobūdis iš esmės pasikeis. Realiausias situacijos raidos scenarijus – Šiaurės Korėja eis Kinijos (kaip artimiausios sąjungininkės, raginančios Pchenjaną modernizuotis) keliu – kontroliuojamo kapitalizmo, bet tai įvyks ne iš karto (o gal ir iš viso neįvyks, nes tai neišvengiamai vestų prie politinės sistemos kaitos, o to daug kas – pirmiausia kariškiai – nenori).
Apskritai Šiaurės Korėjos atvejis labai primena Turkmėniją. Pastaroji iki Saparmurato Nijazovo mirties irgi buvo uždara išoriniam pasauliui, o jos prezidentas akivaizdžiai sirgo didybės manija ir turėjo būti garbinamas kaip Dievas. Dabartinis turkmėnų lyderis Gurbanguly Berdymuchamedovas adekvačiau žiūri į santykius su užsieniu ir pradėjo sąlyginę šalies socialinio, ekonominio ir net politinio gyvenimo liberalizaciją (ne stebuklas, bet, palyginti su tuo, kas buvo, tikra pažanga). Taigi manytina, kad ir Kim Jong Unas, jeigu turės ryžto nepasiduoti regresyvios (pirmiausia karinės) aplinkos įtakai, galės tapti vietiniu Deng Xiaopingu.
